a1Tęsiant pažintį su vabzdžiaėdžių augalų sistematika – keletas žodžių apie Azijos ąsotinius augalus. Tai – Ąsoteniniai (Nepenthaceae).

Ąsoteniniai – nemaža monotipinė (turinti vieną gentį) tikrųjų vabzdžiaėdžių augalų šeima. Šeimoje – viena gentis ąsotenis (Nepenthes). Gentyje mokslininkai priskaičiuoja apie 130 rūšių. Tačiau yra nemažai ir natūraliai gamtoje susidariusių tarprūšinių hibridų (kai kurios ąsotenių rūšys kaip ir saracėnijos nesunkiai kryžminasi tarpusavyje). Šiame straipsnyje pateikiamos David Svarc iš Čekijos ąsotenių kolekcijos nuotraukos – vien iš jų galima susidarysi įspūdį, kokia yra šių nuostabių augalų įvairovė.

Ir žinoma, su ąsoteniais padirbėjo ir selekcininkai, išvedę nemažai hibridų. Selekcijos kryptys šiuo atveju yra dvi: (1) išvesti augalus kuo įspūdingesniais ąsočiais ir (2) išvesti augalus labiau prisitaikiusius augti dirbtinėmis sąlygomis (atsparesnius sausam orui ir šviesos trūkumui).

a2Natūralu, kad į šiuos augalus mokslininkai vis atkreipia dėmesį. Jie ganėtinai dideli, egzotiški, estetiškai patrauklūs, net gi mistiški. Pirmasis ąsotenių pavadinimas buvo „beždžionių puodeliai”. Jis atsirado tada, kai pirmieji Europos mokslininkai ir keliautojai, apsilankę Azijoje pamatė beždžiones, geriančias iš ąsotėlių lietaus vandenį. Šie gyvūnai turbūt ir atkreipė keliautojų dėmesį į nuostabius ir egzotiškus augalus.

Iš vabzdžiaėdžių augalų ąsotenių sistematika ir nomenklatūra (moksliniai pavadinimai) turbūt pergyveno daugiausiai pertvarkymų ir  pasikeitimų. Labai dažnai jie buvo priskiriami gentims, kurių pavadinimai sugalvojami to regiono gyventojų naudojamą augalo pavadinimą kiek pakeičiant, kad jis būtų panašesnis į lotynų kalbos žodį. Buvo visko. Pirmasis ąsotenių pavadinimas buvo Amramatico, toliau sekė Bandura (šis man patinka labiausiai), Utricaria, Phyllamphora (o pastarasis galbūt labiausiai atspindėtų augalo išvaizdą) ir keletas kitų.

a3Galiausiai, kaip ir daugeliu atveju botanikoje, atėjo K. Linėjaus era, ir pastarasis įvedė nomenklatūrinę tvarką, pavadindamas gentį „nepenthes”. Tik šiuo atveju kolegos Linėjui taip greitai nenusileido, jam teko paplušėti įrodinėjant, kad toks augalo pavadinimas pats geriausias. Mat graikų mitologijoje „nepenthos” – vaistas nuo visų negalių. Šį įvaizdį Linėjus ir pasitelkė: argi ne panašus saldžiu skysčiu užpildytas ąsotis į dievišką nektarą klajonių išvargintam gamtininkui, atradusiam naują ąsotenių rūšį? Su autoritetais ginčytis visada sunku, nors jų argumentai kartais mistiški ir atitolę nuo realybės –  galiausiai šis pavadinimas įsitvirtino botaninėje sistematikoje.

Ąsotenių arealas (augimo natūraliomis sąlygomis vieta) užima nemažą plotą, bet yra išskaidytas. Daugiausia rūšių yra Malaizijos salyne ir pietrytinėje Azijos dalyje (Kinija, Vietnamas, Korėja…), dalis arealo persirita Indijos vandenynu ir įsitvirtina rytinėje Madagaskaro pakrantėje, kita dalis užgriebia šiaurinę Australijos dalį. Kai kurios rūšys auga Indijoje, Šri Lankoje. Rūšinis pasiskirstymas gana nevienodas. Kai kurios rūšys paplitusios plačiai, kitos gi tėra vienos ar kelių Malaizijos salyno salų endemikai (taip vadinamos rūšys augančios nedidelėje konkrečioje teritorijoje ir nesutinkamos niekur kitur, dažniausiai tai – nykstančios rūšys, kurioms reikia labai specifinių augimo sąlygų). Didžiausia rūšių įvairovė aptinkama Borneo ir Sumatroje.

a4Taigi, ąsoteniai – džiunglių augalai. Dauguma jų yra lianos, turinčios nuo vieno iki keliolikos metrų gana ploną stiebą. Kažkokių specialių darinių, skirtų įsikabinimui už atramų, ąsoteniai neturi. Jie pasinaudoja savo nemažais lapais, įsprausdami juos tarp šakų. Be to, naujai iš lapo galo augantis  jauno ąsotėlio stiebelis gali kelis kartus susisukti apie ploną šakutę, taip įtvirtindamas visą augalą tam tikroje padėtyje. Ąsotenių lapai lancetiški, kardo ar durklo formos. Kiekvieno subrendusio lapo gale tam tikru momentu ima formuotis naujas ąsotis. Išauga siūliška atauga, kurios galas storėja ir ilgainiui išsivysto į pasyvią gaudyklę – ąsotį.

Ąsočiai pripildyti skysčio. Kiekvienos rūšies skysčio sudėtis skiriasi, tačiau visais atvejais skysčiu ąsoteniai savo gaudykles užpildo patys, siurbdami dirvožemio vandenį šaknimis. Žinoma, lietus šias atsargas papildo „iš viršaus”. Tada augalui tenka pačiam reguliuoti skysčio kiekį.

Gaudyklėse esančiame skystyje yra augalo išskiriamų virškinimo fermentų, simbiontinių bakterijų, net gi toksinų, mažinančių aukos judrumą. Anatominė ąsočių struktūra taip pat pritaikyta medžioklei. Pakraštys dažniausiai nuaugęs labai slidžiais kabliukais ar kitais dariniais, taip ir padedančiais aukai paslysti ir įkristi vidun. Viduje gausi šerelių, nukreiptų taip, kad visais įmanomais būdais trukdytų vabzdžiui išlipti. Be to, vidinis ąsočių sienelių paviršius yra ganėtinai slidus.

Kai kurios rūšys išskiria lipnų saldų skystį, viliojantį vabzdžius ir kitus smulkius gyvūnus.

a5Įkliuvusi auka ilgainiui paskęsta ir yra augalo suvirškinama. Ąsočiai būna funkcionalūs trumpiau nei juos išauginę lapai. Kiekvienai rūšiai šis laikotarpis skirtingas. Prigaudęs vabzdžių ar kitų smulkių gyvūnų, ąsotis „pavargsta”, ima džiūti jo viršutinė dalis, nors viduje dar ilgai būna skysčio. Atmirimo procesas vyksta tol, kol visos virškinimo metu atsipalaidavusios medžiagos nepernešamos į kitus augalo organus. Tada panaudojamas vanduo ir ąsotis nudžiūna. Lapas kurį laiką dar lieka funkcionalus.

Tačiau ne visais atvejais smulkūs gyvūnai ąsočiuose žūna. Kai kurios ąsotenių rūšys rado kitą sprendimą kaip pasirūpinti maisto medžiagomis. Jos minta gyvūnų išskiriamais ekskrementais. Tokių ąsotenių ąsočiuose kiaušinius deda vabzdžiai, neršia tropinės medvarlės. Atitinkamai ir išskiriamo skysčio sudėtis nėra tokia agresyvi. Augalas „minta” išsiritusių lervų ir jauniklių išskyromis. Tai gana specializuoti simbiontiniai santykiai, atsiradę ąsotenių ir jų aplinkoje gyvenančių rūšių bendros evoliucijos pasekoje.

Kam skaitymas anglų kalba nesukelia problemų, siūlyčiau užsukti į Wikipedijos ąsoteniams skirtą puslapį. Mano manymu – tai vienas išsamiausių bent jau iki šiol mano aptiktų sistematinių aprašymų. Išsamiai apibūdinta ne tik šeima, bet ir pateikiamas rūšių, hibridų sąrašas su kiekvieno jų aprašymais.  Taip pat vertėtų paminėti, kad vis dar atrandamos naujos ąsotenių rūšys. Anksčiau jau kalbėjome apie „galutinį” vabzdžiaėdžių rūšių skaičių.  Taigi, ąsoteniai, būdami „džiunglių slapukai” yra vieni iš tų, kurie vis dar atrandami nauji, kurių rūšių sąrašas nėra baigtinis ir vis dar ilgėja, didindamas bendrą vabzdžiaėdžių „kompaniją”.

Apie ąsotenius, jų ekologiją, auginimą ir dauginimą dirbtinėmis sąlygomis  musėkautas.lt yra nemažai informacijos, todėl susidomėjusiems siūlau paskaityti ir kitus svetainės straipsnius:

Nemažai apie šiuos augalus parašyta ir knygų, dalį jų galima rasti svetainės rekomenduojamos literatūros sąraše.

Tiek būtų apie šiuos egzotiškus, jau senai gamtininkų dėmesį patraukusius Azijos vabzdžiaėdžius augalus. Gaila, kad Lietuvoje jų įvairovė tiek privačiose kolekcijose, tiek botanikos sodų oranžerijose vis dar nėra didelė.  Kaltas šių augalų poreikis drėgnai aplinkai. Bet tikėkimės, kad ilgainiui atsiras veislių, labiau prisitaikiusių augti sauso kambarių oro sąlygomis, kompaktiškesnių, bet ne mažiau dekoratyvių už jų laukinius giminaičius.

Informacijos šaltiniai:

  1. Wikipedia,
  2. Жизнь растений, 5(1) tomas, Maskva, 1980, Ж60501-571/103(03)-80-4306021000,
  3. Plantae Bohemica.

Jogaila Mackevičius

David Svarc (http://www.plantaebohemica.com) nuotraukos