Sparnuotasis ąsotenis (Nepenthes alata Blanco) – vabzdžiaėdis augalas, priklausantis apie 110 rūšių turinčiai ąsoteninių (Nepenthaceae) šeimai. Natūraliai gamtoje sutinkamas tik Filipinuose ir yra šio regiono endeminė rūšis. Pirmasis rūšį aprašė ir į botaninę nomenklatūrą įtraukė Francisco Manuel Blanco 1837 metais.

Kaip ir visi ąsoteniai tai – tropinė rūšis. Labai nereikli auginimo sąlygoms, dėl ko visame pasaulyje paplito vabzdžiaėdžių augalų augintojų kolekcijose gal net gausiau nei natūraliose augimvietėse.

Polimorfinė rūšis, savo morfologiniais požymiais įvairuojanti, priklausomai nuo augimo regiono.

Rūšies viduje sistematikai išskiria keletą formų:

  • N. alata f. variegata Hort. ex P.Mann (1996);
  • N. alata var. biflora Macfarl. (1908);
  • N. alata var. ecristata Macfarl. (1908).
O kadangi ąsoteniai gana nesunkiai kryžminasi tarpusavyje, gamtoje susidarė visa eilė natūralių hibridų:
  • N. alata × N. burkei;
  • N. alata × N. merrilliana [=N. × merrilliata];
  • (N. alata × N. merrilliana) × N. mirabilis [=N. × tsangoya];
  • N. alata × N. mindanaoensis;
  • N. alata × N. mirabilis [=N. × mirabilata];
  • N. alata × N. petiolata;
  • N. alata × N. truncata [=N. × truncalata];
  • N. alata × N. ventricosa [=N. × ventrata].

Rūšies morfologija

Sparnuotasis ąsotenis – į nedidelę lianą panašus žolinis augalas, auginantis kylantį stiebą, formuojantis šaknų atžalas. Lapai pailgi, į galą kiek apvalėjantys. Lapo gale išauga siūliška ataugėlė, kurios kitame gale formuojasi gaudyklė – ąsotis. Sparnuotojo ąsotenio gaudyklė turi dvi eiles ilgų blakstienėlių, panašių į sparnus.

Nors šaknys nėra labai išsivysčiusios, tačiau sugeba pasisavinti nemažą kiekį vandens, kuriuo ne tik aprūpinamas pats augalo organizmas, bet ir užpildomos gaudyklės.

Gaudyklės nedidelės arba vidutinio dydžio, su pusiau uždaru dangteliu, šviesiai žalios, salotinės spalvos, su rausvu tinklelio piešiniu. Nors skirtingų rūšies formų ši išvaizda gali įvairuoti.

Bendroji priežiūra. Sezoniškumas

Sparnuotasis ąsotenis auga visus metus. Šis augimas būtų tolygus ir vienodas, jei jam suteiktumėm tokias pačias, visada  vasariškas, sąlygas. Deja, mūsų krašto žiemos laikotarpiu (kai įjungtas sausinantis orą patalpų šildymas, trūksta šviesos) ąsoteniai dalinai sulėtina augimą ir beveik neformuoja naujų gaudyklių – ąsotėlių. Pasitaiko, kad nudžiovina ir numeta senus.

Toks priverstinės ramybės periodas augalui nelabai kenkia, jis pavasarį sėkmingai atsigauna ir auga toliau, formuodamas naujus spąstus. Norėdami sudaryti kuo palankesnes sąlygas šiems savo augintiniams, turime žiemą papildomai drėkinti patalpų orą ir įrengti papildomą apšvietimą.

Temperatūra

Ąsoteniai pakenčiamai ir gerai auga temperatūriniam diapazone nuo +20 iki +30°C. Bet visais atvejais geriausia prisilaikyti „aukso vidurio”, t.y. +25°C.

Substratas

Ąsoteniai gali augti ir gyvuose kiminuose, bet dažniausiai auginami kiek sunkesniame durpiniame substrate. Vienas iš substrato „receptų” galėtų būti: natūralios durpės, smėlis, vermikulitas (gali būti pakeistas perlitu), smulkinti kiminai (sausi ar gyvi), sumaišyti santykiu 2:1:1:1.

Toks substratas pakankamai stabilus ir nesupuolantis. Svarbu kad vazono (geriau plastikinio) dugne būtų daug skylučių arba paklotas drenažo sluoksnis (kad ir iš molio gurvuolių).

Vanduo. Substrato ir oro drėgmė

Kaip ir visi vabzdžiaėdžiai augalai, ąsoteniai mėgsta minkštą, aplinkos temperatūros vandenį. Geriausiai laistymui tinka lietaus vanduo, galima naudoti ir filtruotą. Laistoma gausiai, ypač naujų gaudyklių formavimo etape. Ąsoteniai sugeba patys pripildyti gaudykles reikiamu skysčio (vandens ir virškinamųjų fermentų) kiekiu, todėl drėgmės stygiaus jie neturėtų jausti. Tačiau ir perteklius jiems nelabai patinka. Perteklinį vandenį iš po vazonu esančio padėkliuko geriau išpilti.

Aplinkos oro drėgmė turėtų būti didelė. Rekomenduojama augalą kasdien apipurkšti minkštu oro temperatūros vandeniu. Purkšti reiktų tada, kai augalo neapšviečia tiesioginiai saulės spinduliai, geriausia anksti ryte arba vakare.

Kiti priežiūros ypatumai

Ąsoteniai – neišrankūs aplinkos sąlygoms augalai. Todėl ir kažkokios ypatingos priežiūros jiems daugiau nereikia. Nebent, kad apsispręstumėt, kaip norite jį auginti – svyrantį ar stačią. Pirmuoju atveju vazoną su augalu reiktų pakabinti ant pakabos, antruoju – paremti kokia nors atrama, pavyzdžiui, bambukinėmis ar plastikinėmis kopetėlėmis, medžio šaka ar šaknimi.

Vabzdžių gaudymas. Papildomas tręšimas

Kai kuriuose literatūros šaltiniuose nurodoma, kad ąsotenius reikia šiek tiek tręšti. Nepersistenkime. Nuo tręšimo (kaip ir nuo sauso oro) jie yra linkę „numesti” ąsočius. O ir kam jiems gaudyti vabzdžius, jei pakankamai maisto medžiagų gauna pro šaknis. Taigi, geriau ąsotenius auginti su „tyro vandens dieta” – taip jie tikrai atrodys gražesni.

Gaudyklės formavimasis

Jei augalas auga optimalioje temperatūroje, gauna pakankamai šviesos, sistemingai laistomas ir purškiamas, nepertęšiamas, jis pradeda formuoti gaudykles. Į ąsočius panašios u dangteliu dariniai formuojasi ant lapo.

Pirmiausia lapo gale išauga siūliška ataugėlė, kurios kitas galas ima storėti.

Pradžioje sustorėjimas didėja nežymiai, bet ilgainiui ima panašėti į užsilenkusį vamzdelį.

Vamzdelis vis platėja, įgaudamas būsimo ąsotėlio formas. Pradžioje ąsotėlis būna uždengtas dangtelius. Atsidarius dangteliui, viduje ima kauptis virškinimo skystis.

Dauginimas

Natūraliai gamtoje kaip ir visi žiediniai augalai, ąsoteniai dažniausiai dauginasi sėklomis. Auginant kultūroje, juos paprasčiau dauginti vegetatyviškai. Daugiau apie vegetatyvinį dauginimą – kitame straipsnyje.

Informacijos šaltiniai:
  1. Wikipedia,
  2. Жизнь растений, 5(1) tomas, Maskva, 1980, Ж60501-571/103(03)-80-4306021000.
Jogaila Mackevičius