Dabar rugsėjis. Miške jau prasideda ruduo, o viena rečiausių Lietuvos orchidėjų seniai baigė savo trumpą pasirodymą virš žemės. Jeigu jai pasisekė išvengti šliužų, kitų žolėdžių, išdžiūvimo ir kitų nelaimių, dalis žiedų subrandino dėžutes su tūkstančiais nepaprastai smulkių, beveik dulkės dydžio sėklų.

Dabar prasideda svarbiausia jų kelionės dalis.

Belapė antbarzdė (Epipogium aphyllum) – vienas keisčiausių mūsų augalų. Ji neturi chlorofilo ir nefotosintetina. Didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia po žeme, o maisto medžiagas gauna per grybus, susijusius su miško medžių šaknimis. Virš žemės pasirodo tik žydėti – ir net ne kiekvienais metais.

Kartais nepasirodo daugelį metų.

Todėl anglų kalboje ji labai taikliai vadinama Ghost Orchid – vaiduokline orchidėja.

Jos sėklos beveik neturi maisto atsargų. Kad viena iš jų pradėtų naują gyvenimą, neužtenka nukristi ant drėgnos žemės. Ji turi atsidurti tinkamame miške ir susitikti su tinkamu grybu, kuris leistų jai pradėti požeminį gyvenimą. Manoma, kad sėklos dygsta rudenį, tačiau net nežinome, kiek metų praeina nuo sudygimo iki pirmojo žiedo. Mokslui iki šiol nepavyko iki galo atsekti viso šios rūšies gyvenimo ciklo gamtoje.

Todėl būtent dabar, rudenį, kažkur miško paklotėje sprendžiasi šiemet pasklidusių sėklų likimas. Iš tūkstančių ir tūkstančių galbūt nė viena neras tinkamos vietos. O gal viena mikroskopinė sėkla pateks ten, kur yra jai tinkamas grybas, ir pradės naują gyvenimą, kurio mes nematysime dar daugelį metų.

Galbūt iš jos kada nors atsiras nauja Lietuvos belapės antbarzdės radavietė.

Lietuvoje ši orchidėja visada buvo nepaprastai reta. Man geriausiai žinomos trys jos radavietės Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parkų miškuose. Jų istorijos puikiai parodo, kokia paslaptinga yra ši rūšis.

Viena radavietė žinoma nuo 1984 metų. Kadaise tai buvo gausiausia iš mums žinomų populiacijų – gerais metais būdavo randama iki šimto augalų. Tačiau jau daugiau kaip dešimtmetį ten neberandame nė vieno. Pasikeitė ir pats miškas, jis tapo šviesesnis. Šios vietos atradėjas Bronius Šablevičius yra iškėlęs ir skaudžią mintį, kad prie populiacijos nykimo galėjo prisidėti net mūsų pačių kasmetinis vaikščiojimas tikrinant augalus. Tokia jautri gali būti ši rūšis.

Vis dėlto dar nedrįstu sakyti, kad ji ten išnyko. Epipogium aphyllum gali metų metus gyventi po žeme nepasirodydama. Gal vieną vasarą po penkiolikos metų nueisime ten ir vėl pamatysime blyškų žiedyną.

Antroji istorija dar labiau primena pasakojimą apie vaiduoklį.

Maždaug prieš ketvirtį amžiaus Labanoro regioniniame parke botanikos praktiką atliekantys Vilniaus universiteto studentai tamsiame drėgname miške pamatė keistą augalą. Jie nežinojo, kas tai – ir nieko nuostabaus, nes belapę antbarzdę savo akimis yra matęs ne kiekvienas profesionalus botanikas.

Studentai augalą nufotografavo juostiniu fotoaparatu ir parodė dėstytojai Jūratei Tupčiauskaitei.

„Čia gi Epipogium aphyllum!“

Kitą dieną sugrįžta jo ieškoti.

Ir neberanda net tos vietos.

Nebuvo GPS telefone, nebuvo nuotraukoje įrašytų koordinačių. Liko viena fotografija ir miškas.

Vėliau to augalo ieškojo Bronius Šablevičius, ieškojau aš, ieškojo kiti. Tą mišką per daugelį metų esame išvaikščioję skersai ir išilgai.

Nieko.
Vieną kartą pasirodė – ir dingo.

Trečiąją, šiandien dar gyvą radavietę 2017 metais aptiko irgi Bronius Šablevičius. Tada buvo suskaičiuoti 26 žydintys augalai, kai kurie net iki 35 cm aukščio. Vėliau orchidėja pasirodydavo ne kiekvienais metais, skirtingose vietose ir skirtingu gausumu. Šiemet radome tik penkis žydinčius stiebus.

Tačiau penki stiebai nebūtinai reiškia penkis augalus.

Mes iš tikrųjų nežinome, kiek belapių antbarzdžių gyvena po tuo mišku. Požeminiai jų dariniai gali vegetatyviškai plisti, o genetiniai tyrimai parodė, kad vienas genetinis individas – genetas – gali užimti stebėtinai didelį plotą. Virš žemės matome tik trumpalaikę, reprodukcijai skirtą viso šio požeminio gyvenimo išraišką.

Ir čia atsiranda svarbiausia šios istorijos dalis.

Belapės antbarzdės negalima išsaugoti aptvėrus kelis kvadratinius metrus aplink žydintį augalą.

Reikia išsaugoti visą mišką.

Seną, ūksmingą, drėgną, vientisą mišką su jo medžiais, paklote ir nematomu grybų tinklu. Ir reikia ne vien mažų tokių miškų salelių. Reikia jų tęstinumo kraštovaizdyje.

Orchidėjos sėkla yra tokia maža, kad vėjas gali ją nunešti labai toli. Tačiau iš to maža nauda, jeigu ten, kur ji nusileis, nebebus tinkamo miško ir tinkamo grybo.

Todėl miškų fragmentacija yra daug daugiau negu iškirstas medžių plotas. Kirtavietė keičia ir šalia likusio miško mikroklimatą – šviesą, vėją, temperatūrą, drėgmę. Nutrūksta seno miško buveinių tęstinumas. Rūšiai, kurios sėklos sėkmingo sudygimo tikimybė ir taip nepaprastai maža, kiekviena prarasta tinkamos buveinės „stotelė“ tą tikimybę dar sumažina.

Ir čia slypi vienas didžiausių mūsų saugomų teritorijų paradoksų. Net nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose miškai kertami, o vos medynams pasiekus brandą, dalis jų vėl tampa ūkinio naudojimo objektu. Žemėlapyje miškas lyg ir niekur nedingsta – žalia spalva lieka. Tačiau senų, drėgnų, stabilų mikroklimatą turinčių medynų tinklas tampa vis labiau fragmentuotas.

Belapė antbarzdė tėra vienas labai gražus ir labai liūdnas šio reiškinio pavyzdys. Yra daugybė kitų organizmų – augalų, grybų, kerpių, samanų, bestuburių – kuriems svarbus ne abstraktus „miško plotas“, o seno miško tęstinumas.

Ir vis dėlto aš dar tikiu vaiduokliais.

Belapė antbarzdė dažniausiai žydi vasarą, tačiau jos elgesys toks nenuspėjamas, kad Europoje užfiksuota net labai vėlyvo žydėjimo atvejų – iki lapkričio. Estijoje yra dokumentuotas visiškai neįprastas vėlyvas jos pasirodymas… krentant sniegui.

Todėl jeigu šį rudenį grybaudami sename, drėgname, tamsiame eglyne pamatysite iš miško paklotės kylantį keistą blyškų, bežalį augalą su keliais neįprastais žiedais – nesumindžiokite jo aplinkos ir neskubėkite jo skinti.

Nufotografuokite. Įsiminkite vietą. Užsirašykite koordinates.

Nes gali būti, kad prieš jus – belapė antbarzdė.

Augalas, kuris galbūt laukė po žeme daugybę metų, kol nusprendė vieną kartą pasirodyti.

Ir tai gali būti viso gyvenimo atradimas.

Bent jau man surasti naują belapės antbarzdės radavietę Labanoro girioje yra viena iš tų gamtininko svajonių, kurioms galima skirti visą gyvenimą.

Gal vieną dieną vaiduoklis pasirodys.

Andriejus Gaidamavičius