Pastarąsias dvi dienas (kalba eina apie liepos antrosios dekados pabaigą) įvairių Lietuvos saugomų teritorijų ekologai dalyvavo mokymuose Sirvėtos regioniniame parke, kuriuos vedė viena žymiausių Lietuvos moliuskų specialisčių dr. Grita Skujienė.
Prisipažinsiu – nors apie šiuos mikroskopinius moliuskus buvau girdėjęs ne vienerius metus, iki šiol nė vieno nebuvau matęs gyvo. Ne todėl, kad jų nebūtų. Tiesiog nežinojau, kur jų ieškoti.
Ir štai staiga atsivėrė visiškai naujas pasaulis.
Vos 2 milimetrų dydžio suktenės (Vertigo genties sraigės) gyvena pelkėse, šlapiose pievose, tarp viksvų lapų ir samanų. Iš pirmo žvilgsnio jos atrodo visai nereikšmingos. Tačiau būtent šios mažytės sraigės yra tokios svarbios, kad kelios jų rūšys įtrauktos į Europos Sąjungos Buveinių direktyvą, o jų apsaugai steigiamos Natura 2000 teritorijos.
Labiausiai įstrigo dr. Gritos Skujienės mintis, kad šios sraigės yra tarsi savo buveinių kertinės rūšys. Jos tokios mažos, kad negali pabėgti nuo staigių aplinkos pokyčių – nei nuo išdžiūvusios pelkės, nei nuo sunaikintos pievos. Jei buveinė sunyksta, kartu išnyksta ir jos. Visam laikui.
Todėl jų buvimas pasako nepaprastai daug apie vietos istoriją.
Jeigu senoje šlapioje pievoje randame mažąją suktenę (Vertigo angustior), galime manyti, kad tai iš tiesų senpievė, dešimtmečius ar net šimtmečius išlaikiusi tinkamas sąlygas. Jeigu pelkėje aptinkame pelkines suktenių rūšis, vadinasi, tai sena, ilgą laiką nepažeista pelkė. Tokios buveinės yra stabilios tiek laiko, kad jose išliko net patys jautriausi gyvūnai.
Įdomu ir tai, kad moliuskų specialistai kartais naudojasi savotišku „atvirkštiniu metodu“. Ieškodami šių vos kelių milimetrų dydžio sraigių, jie pirmiausia pasižiūri, kur auga daug retų augalų rūšių. Jei vieta turtinga retų augalų, labai tikėtina, kad joje gyvena ir retos suktenės.
Tačiau galioja ir priešingas dėsnis. Radus suktenes, galima spręsti, kad tai išskirtinai vertinga buveinė, kurią verta saugoti ne tik dėl jų pačių, bet ir dėl daugybės kitų rūšių.
Per dvi dienas pavyko ne tik pamatyti šiuos beveik plika akimi nepastebimus gyvūnus, bet ir juos nufotografuoti. Nuotraukose – dvi rūšys: pūstoji suktenė (Vertigo moulinsiana) ir tamsioji suktenė (Vertigo antivertigo).
Tik pasižiūrėkite, kokio dydžio šios sraigės, lyginant su mano pirštais. Ir tai jau suaugęs individas, o ne ką tik iš kiaušinio išsiritęs. Pasaulis tokiam mažam padarėliui dažnai apsiriboja vienu viksvos lapu.
Nuotraukoje pūstoji suktenė (Vertigo moulinsiana) savo natūralioje aplinkoje – šlapioje pelkėje, apaugusiose aukštomis viksvomis ir nendrėmis. Raudonosios knygos rūšis.
Pūstoji suktenė, vaizdas iš šono. Ji iš tiesų atrodo tarsi išpūsta, ypač išsipūtusi paskutinė vija (bręsdamos šios sraigės užaugina vis daugiau vijų ant savo kriauklės, bet vistiek pasiekia vos 2,0-2,5 mm ilgį).
Suktenių Lietuvoje turime galbūt 11 rūšių ir visos tokios panašios, kad tiksliam apibūdinimui reikia naudoti mikroskopą. Po mikroskopu kriaulytė atverčiama taip, kad matytųsi jos anga ir joje esantys dantukai, kurių kiekviena rūšis turi skirtingą skaičių. Pūstoji suktenė jų turi 4-5.
O šioje nuotraukoje matomas suaugęs ir jaunas (viršuje) pūstosios suktenės individas.
Kita rūšis – tamsioji suktenė (Vertigo antivertigo). Iš karto krenta į akis svarbiausias rūšies požymis – labai daug dantukų, kurių gali būti iki 10. Šie dantukai padeda apsisaugoti nuo įsibrovėlių ir neleidžia moliuskui taip greitai išdžiūti, jei pelkė staiga išsausėja.
Ši tamsiosios suktenės nuotrauka man patinka dėl mastelio. Tik tada, kai matai sraigę kabančią po paparčio lapeliu, suvoki, kokio ji iš tikrųjų dydžio. Daugelis žmonių net nepastebėtų tokio gyvūno eidami pro šalį.
Vertiginidae šeimos sraigės, kaip ir ši tamsioji suktenė, neturi viršutinės poros čiuopiklių, todėl jų galva atrodo kiek neįprastai, palyginti su didesnėmis sausumos sraigėmis. Lietuviškoje literatūroje suktenės dar vadinamos vijukais.
Andriejus Gaidamavičius
