Smulkiažiedė svila, arba smulkiažiedė gegužraibė (Orchis ustulata) – viena rečiausiai sutinkamų orchidėjų Lietuvoje. Paskutiniuoju metu kalba eina vos apie tris jos augavietes: Ventos slėnio pievose, Bražuolės slėnyje ir Dzūkijos nacionaliniame parke. Tai labai išrankus augalas, po žeme galintis prabūti keliolika metų kol pražysta. Bet būdamas išrankus, jis yra ir ne mažiau gražus. Smulkūs, juvelyriniai svilos žiedai sužavi kiekvieną, jas pamačiusį.

Šiais metais man teko ne vieną kartą jas pamatyti. Pirmasis kartas – vėlyvą pavasarį pietų Lenkijoje, Pinčiuvo apylinkėse. gegužės 13-16 dienomis organiavome turą po pietų Lenkiją, užsukdami ir į Slovakiją bei Čekiją. Trečios šio turo dienos finalas būtent ir buvo svilos augavietės aplankymas.

Augavietė ant kalno, esančio miesto pakraštyje, šlaito. Žemažolė žolinė danga, lankytojų ištrypti takai – tai tikrai mėgstama miestelėnų lankymosi vieta. Nepaisant to, neradome jokių šiukšlių ar kitokių negerovių, darkančių kraštovaizdį ar kaip nors įtakojančių svilos augimo sąlygas.

Svila turi dvi ekologines formas: viena žydi anksti pavasarį, kita – vidurvasarį. Taigi, šį kartą stebėjome pirmosios formos augalus. Augalai buvo žemi, kaip ir juos supanti žolė. Augo jie tūkstančiais. Ir buvo keista matyti vienoje nelabai didelėje vietoje augalų nepalyginamai daugiau, nei jų yra visoje Lietuvoje.

Antrąjį kartą svilų ieškoti teko jau Lietuvoje, liepos 13 diena, trakų rajone, Bražuolės upelės slėnyje. Čia kadaise gausi jų augavietė – dvi nedidelės kalvos. Anksčiau čia augalai buvo skaičiuojami dešimtimis, jei ne šimtais. Deja, pastaraisiais metais žolinė danga darėsi vis aukštesnė, o sviloms prasimušti pro pernykščių žolių veltinį tapo vis sunkiau. Faktas, netruko tai atsiliepti ir jų skaitlingumui. Turėjome gerokai pabraidyti, kad rastumėme penketą augalų. Pavienių, ištįsusių, tarsi besišaukiančių pagalbos.

Ant tų pačių kalvelių augo ir gencijonai, pulkai rusmenių, kiti reti augalai. Bet viską negailestingai kėsinosi pasiglemžti pulkai lendrūno. Emocijos dviprasmės. Iš vienos pusės džiugu suradus bent kelis žydinčius augalus, iš kitos – liūdesys, nes aiškiau nei aišku, kas atsitiks su šia augimviete po keleto metų.

Praėjus savaitei po vizito pas svilas prie Bražuolės, teko apsilankyti ir Dzūkijos nacionalinio parko augimvietėje. Čia laukė malonus siurprizas. Jei 2021 metais buvo žydintys vos trys augalai, šiemet jų suskaičiavome virš pusės šimto. Svilos buvo aukštos, drūtos, gausiai apsipylusios žiedais.

Deja, ši vieta yra žinoma ir gausiai smalsuolių lankoma. Ne pirmus metus čia randu „gamtos mylėtojų” paliktas „didelės meilės” žymes – išmindytus plotus aplink žydinčius augalus. Juk taip svarbu pasidaryti gerą makro nuotrauką. Ir visai nepagalvojama, gal galbūt taip išmindomi nedideli juveniliniai dar nežydintys augalai, įsikūrę šalia vyresniųjų. O šiemet dar kažkas ir ekskursijas sugalvojo vesti, tad ant kalnelio šlaito pratryptas takas, savo parametrais nenusileidžiantis galvijų bandos išmindymu. Vėl kažkas nepagalvoja, ką daro. Ištrypti ir gencijonai, ir tamsialapiai skiautalūpiai, pasitaikę tokių „mylėtojų” kelyje.

Svilos augimvietės vaizdas, pamatytas Bražuolės slėnyje, niekaip neišėjo iš galvos, todėl vieną rudenišką dieną savaime atėjo į galvą mintis: reikia ja patvarkyti. Netruko atsirasti ir bendraminčių. Ir vieną šeštadienį, rugsėjo 18 dieną, perbridę nendryną, skirianti svilos kalnelius nuo kelio, ėmėmės darbo. Užtrukome gerą pusdienį kol nuopjovėme keturių arų pievos plotą, sugrėbėm žoles ir jas sunešėm į krūvą nendryne. Apšienauta buvo ne tik ta vieta, kur vasarą radome svilas, bet ir gretimas plotas su gencijonais (pastaruosius paliekant sėklas ir toliau barstyti), nendryno pakraštys, kuriame užmatėme pievinius plaurečius.

Po darbo pasistiprinę artimiausioje degalinėje, nusprendėme, kad jei jau su svila dieną pradėjome, reikia taip toliau ir tęsti, kad būtų tikra „Svilos diena”… Dėl tolimesnių planų sutarėme greitai, daug nesiginčydami, sėdome į automobilį ir nudūmėm į kitą Lietuvos galą patikrinti, kaip laikosi svilos Dzūkijos nacionaliniame parke.

Sėklas jau jos buvo išmėčiusios, bet žiedynai dar gana ryškiai styrojo pradedančiose gelsti žolėse. Vieną individą pavyko rasti jau beleidžiantį skrotelę kitiems metams. Ir čia vaizdas ganėtinai slogus. Jei kalno šlaitas dar dar pakenčiamai apaugęs žolėmis (nors vietomis šakys jau pradeda reikštis), tai kalno viršus – lendrūno karalystė. Keista, kad nacionalinis parkas, taip slepiantis šią augimvietę nuo viešumos, nesugeba jos sutvarkyti. Nors turint techniką, įdirbio čia ne taip jau ir daug.

Manau, šiemet dar apsilankysiu svilos augimo vietose. Labai jau smalsu pasižiūrėti, ar daug jų išleido žiemojančias skroteles kitiems metams.

Jogaila Mackevičius