Smagu, kai geros istorijos tampa nuolatinėmis tradicijomis. Pernai pirmą kartą Aukštaitijos nacionaliniame parke startavo žaliosios plateivės (Dactylorhiza viridis) augimvietės tvarkymo talka. Tada susirinko dešimties žmonių būrelis, nušienavo apie ketvirtį hektaro trimeriais, visą žolę sugrėbė ir išvežė. Dirbome gerą pusdienį.

Šiemet buvo kiek paprasčiau. Tą patį plotą prieš kelias dienas nušienavo traktorius. Ir susirinkęs daugiau nei dvigubai gausesnis (dvidešimt vienas „didelis” ir du „mažieji”) talkininkų būrys per šiek tiek daugiau nei valandą viską „išblizgino”.

Kai nereikia skubėti, užteko laiko ir paieškot aplinkiniuose nenušienautuose plotuose dar užsilikusių žaliosios plateivės sėklojų. O juos atradus, trimeriu pakoreguoti nušienauto ploto ribas taip, kad viskas, kur tik plateivė auga, būtų nupjauta ir išgrėbta. Keletas talkos akimirkų nuotraukose:

Pabaigus darbus – tradicinė užbaigtuvių nuotrauka.

Talkai pasibaigus. Mindaugo Rylos nuotrauka

Po talkos – cepelinai Senųjų Šaminių kaime, kurie taip pat, panašu, tampa tradicija. Puiki galimybė viesiems gerai padirbėjus atsikvėpti, pasistiprinti, pasidalinti įspūdžiais, pabendrauti bendraminčiams.

Tradiciniai cepelinai. Mindaugo Rylos nuotrauka

Šiemet talkos programa tuo nesibaigė. Pasistiprinę visi norintys patraukė į laukagalį, kur galerijoje „Gamta ir kultūra” galėjo pasižiūrėti puikią Eglūno Židonio ir David Ding parodą „Škotijos aukštikalnės. Aukštaitijos pelkės”. Štai kaip parodą pristato pati galerija:

Eglūnas Židonis. Mindaugo Rylos nuotrauka

David Ding visą gyvenimą mylėjo Škotijos aukštikalnes, vieną iš paskutiniųjų tikrai laukinių Jungtinės Karalystės regionų. Įkvėptas tokių rašytojų kaip Robert Louis Stephenson, ekscentriškų alpinistų ir fotografų, tokių kaip Hamish Brown ar William Arthur Poucher, jis vis iš naujo leidosi iš pietų Anglijos lygumų netoli Londono, kad pats atrastų didingą Aukštumų grožį. Škotijos aukštikalnėse vaikščiojimo pėsčiomis iššūkiai yra legendiniai – nuo alinančio karščio vidurdienį iki ledinio horizontalaus lietaus ir gūsingo vėjo po kelių valandų. Dar vienas įkvėpimo šaltinis buvo iš naujo atrastos fantastiškos Anselm Adams fotografijos, atspindinčios didingus Šiaurės Amerikos kraštovaizdžius.

Eglūnas Židonis žavią Aukštaitijos miškų ir pelkių gamtą fotografuoja beveik prie pat savo namų slenksčio. Beveik nebūna dienos, kad anksti ryte ar vakare, bet kokiu oru, šviečiant saulei ar sningant, jis nebūtų su fotoaparatu ir neįamžintų Lietuvos kraštovaizdžio grožio nuotaikingose nuotraukose. Jo nuotraukos verčia norėti patiems leistis į kelionę ir grožėtis Šiaurės Lietuvos gamtos nuotaikomis: kvapą gniaužiančia pelkių tyla, lietumi permirkusiais miškais, ežerų ir vingiuotų upių pakrančių gyvūnija bei augalija. Santūrus ir kuklus fotografas savo įspūdžiais dalijasi socialiniame tinkle „Facebook”, tačiau neatskleidžia tikslios savo mėgstamų vietų vietos. Jo nuotraukų gerbėjai skaičiuojami tūkstančiais, o mes didžiuojamės galėdami savo galerijoje parodyti jo paties sudarytą fotografinių įspūdžių rinkinį.

Kadangi vienas parodos autorių taip pat dalyvavo talkoje, lankytojams buvo puiki galimybė pasidalinti su juo parodos mintimis bei įžvalgomis.

Ir tai dar ne viskas… Po parodos ištvermingiausi patraukė į Laukagalio pelkę, paieškoti daugiamečio patvenio.

Laukagalio pelkėje. Raimondo Čiuplio nuotrauka

Pastarasis jau buvo bebaigiantis nužydėti. Bet pamatėm ir kitų augalų: balinį skendenį, dvilapį purvuolį, besiruošiančias miegoti ir žieminius pumpurus sukrovusias paprastasias tukles.

Daugiametis patvenis (Swertia perennis). Raimondo Čiuplio nuotrauka

Žaliosios plateivės pusdienis prabėgo turiningai ir greitai. Iki susitikimo kitais metais!

Jogaila Mackevičius