Skirtingos vabzdžiaėdžių augalų grupės evoliucijos eigoje vystėsi labai nepriklausomai. Panašūs aukos gaudymo mechanizmai susiformavo labai sistematiškai nutolusiose augalų grupėse. Ir šis procesas vyksta iki šiol.
Kaip žinia, vabzdžiaėdžiai augalai išsiskiria iš kitų todėl, kad:
- Sugeba auką pagauti.
- Ją suvirškina.
- Pasisavina iš suvirškintos aukos atsilaisvinusias maisto medžiagas.
Ir kiekvienam tikrajam vabzdžiaėdžiui būdingos visos trys šios savybės.
Evoliucionuojant augalams šios savybės išsivystė ne vienu metu. Pirmiausia buvo išmokta pagauti. Tik po to virškinti. O medžiagų pasisavinimas paviršiumi paprastos difuzijos būdu daugiau mažiau yra būdingas visiems augalams, tik vieni tai daro aktyviai, kiti turi susiformavusius barjerus. Būtent geba įsiurbti maisto medžiagas pro, sakysim, lapus, yra paremtas sodininkų dažnai naudojamas augalų tręšimas pro lapus.
Jeigu bandytumėm kruopščiau gilintis ir analizuoti kiekvieną augalą, pasirodytų, kad istoriškai daug tikriesiems vabzdžiaėdžiams priskirtų augalų vis gi nėra tokie jau „tikrieji”. Turbūt patys tikriausi vabzdžiaėdžiai iš dažniausiai sutinkamų yra musėkautai ir aldrovandos. Jie aktyviai pagauna auką, išskiria labai aktyvius virškinimo fermentus, pasisavina maisto medžiagas iš virškinamos aukos ir, atsikratę jos liekanomis, medžioja toliau.
O pavyzdžiui, saracėnijinių šeimos augalas kaliforninė darlingtonija sugeba aukas prisivilioti, užpildo šaknimis siurbdama vandenį savo tūtas-gaudykles vandeniu, bet… jokių virškinimo fermentų ji neišskiria. Paskendusias aukas suvirškina simbiontinės bakterijos, su kuriomis darlingtonija pasidalina atsilaisvinusiomis maisto medžiagomis. Taigi, darlingtonijos tūtos tikrai labiau panašios į komposto duobę, o ne į skrandį. Bet tradiciškai ji vis dar priskiriama tikriesiems vabzdžiaėdžiams.
Saracėnijinių šeimai priklausančios heliamforos taip apt ne visos išskiria virškinimo fermentus. Kai kurios ąsotenių rūšys yra praradusios gebėjimą aktyviai virškinti aukas, o kitos jau nebesidomi gyvais organizmais, o „maitinasi” jų ekskrementais. Tai jau lyg ir vabzdžiaėdiškumo praradimas.
Taigi, jei pradėtumėm ilgesnę diskusiją, pasirodytų, kad skirstymas į tikruosius/netikruosius vabzdžiaėdžius augalus yra labai sąlyginis, painus, čia didelė duoklė atiduodama tradiciškai susiklosčiusioms nuostatoms. Bet palikim tai išsiaiškinti augalų sistematikams ir, laikydamiesi dabar kol kas egzistuojančių oficialių nuostatų, panagrinėkime tuos augalus, kurie yra priskirti netikriesiems vabzdžiaėdžiams.
Kaip ir su tikrųjų vabzdžiaėdžių, taip ir su pseudovabzdžiaėdžių sistematika susipažinsime šeimos lygmenyje. Tik skirtumas toks, kad šiuo atveju tik dalis šeimos genčių (ar net rūšių gentyje) bus nagrinėjama.
Pseudovabzdžiaėdžių šeimos:
- Piestūniniai – Stylidaceae (Stylidium),
- Roridulaceae (Roridula),
- Martiniaceae (Ibicella),
- Bromelijiniai – Bromeliaceae (Brocchinia, Catopsis),
- Eriocaulaceae (Paepalanthus).
Wikipedijos siūlomi informacijos šaltiniai:
- Darwin C (1875). Insectivorous plants. London: John Murray. ISBN 1410201740. Archived from the original on 2006-10-23.
- Albert, V.A., Williams, S.E., and Chase, M.W. (1992). „Carnivorous plants: Phylogeny and structural evolution”. Science 257 (5076): 1491–1495. doi:10.1126/science.1523408. PMID 1523408.
- Ellison, A.M., and Gotelli, N.J. (2009). „Energetics and the evolution of carnivorous plants—Darwin’s ‘most wonderful plants in the world’.”. Journal of Experimental Botany 60 (1): 19–42. doi:10.1093/jxb/ern179. PMID 19213724.
- Barthlott, W., S. Porembski, R. Seine & I. Theisen (translated by M. Ashdown) 2007. The Curious World of Carnivorous Plants: A Comprehensive Guide to Their Biology and Cultivation. Timber Press, Portland.
- Williams, S. E. 2002. Comparative physiology of the Droseraceae sensu stricto—How do tentacles bend and traps close? Proceedings of the 4th International Carnivorous Plant Society Conference. Tokyo, Japan. pp. 77-81.
- Clarke, C.[M.] 1993. The possible functions of the thorns of Nepenthes bicalcarata (Hook.f.) pitchers.PDF (194 KB) Carnivorous Plant Newsletter 22(1–2): 27–28.
- Mody N. V., Henson R., Hedin P. A., Kokpol U., Miles D. H. (1976). „Isolation of the insect paralyzing agent coniine from Sarracenia flava”. Cellular and Molecular Life Sciences 32 (7): 829–830. doi:10.1007/BF02003710.
- Famous Insect Eating Plant Catches Many Spiders, The Science Newsletter, March 23, 1935, issue
- a b Hodick D, Sievers A (1989). „The action potential of Dionaea muscipula Ellis” (PDF). Planta 174 (1): 8–18. doi:10.1007/BF00394867.
- Hodick D, Sievers A (1988). „On the mechanism of closure of Venus flytrap (Dionaea muscipula Ellis)” (PDF). Planta 179 (1): 32–42. doi:10.1007/BF00395768.
- Forterre Y, Skotheim JM, Dumais J, Mahadevan L (2005). „How the Venus flytrap snaps”. Nature 433 (7024): 421–5. doi:10.1038/nature03185. PMID 15674293.
- Juniper, B. E.; Robbins, R.J., and Joel, D.M. (1989). The Carnivorous Plants. Academic Press. ISBN 0-1239-2170-8.
- Givnish TJ, Burkhardt EL, Happel RE, Weintraub JD (1984). „Carnivory in the bromeliad Brocchinia reducta, with a cost-benefit model for the general restriction of carnivorous plants to sunny, moist, nutrient-poor habitats” (Scholar search). American Naturalist 124 (4): 479–497. doi:10.1086/284289. JSTOR 00030147/.
- Plachno, B.J.; Jankun, A. (2005). „Phosphatase activity in glandular structures of carnivorous plant traps”. Proc. of the International Botanical Congress. The Jagiellonian University, Krakow, Poland. pp. 1716.
- Hartmeyer, S. (1998). „Carnivory in Byblis revisited II: The phenomenon of symbiosis on insect trapping plants”. Carnivorous Plant Newsletter 27 (4): 110–113.
- Schnell, Donald E. (2002). Carnivorous plants of the United States and Canada. Timber Press. ISBN 0-88192-540-3.
- Rice, Barry A. (2006). Growing Carnivorous Plants. Timber Press. ISBN 0-88192-807-0.
- Radhamani, T.R., Sudarshana, L., and Krishnan, R. (1995). „Defence and carnivory: Dual role of bracts in Passiflora foetida”. Journal of Biosciences 20 (5): 657–664. doi:10.1007/BF02703305.
- Darnowski, D.W., Carroll, D.M., Płachno, B., Kabanoff, E., and Cinnamon, E. (2006). „Evidence of protocarnivory in triggerplants (Stylidium spp.; Stylidiaceae)”. Plant Biology (Stuttgart) 8 (6): 805–812. doi:10.1055/s-2006-924472. PMID 17058181.
- Jaffe, K., Michelangeli, F., Gonzalez, J.M., Miras, B., and Ruiz, M.C. (1992). „Carnivory in pitcher plants of the genus Heliamphora (Sarraceniaceae)”. New Phytologist 122 (4): 733–744. doi:10.1111/j.1469-8137.1992.tb00102.x. JSTOR 2557442.
- Ellison, A.M. and Farnsworth, E.J. (2005). „The cost of carnivory for Darlingtonia californica (Sarraceniaceae): Evidence from relationships among leaf traits”. American Journal of Botany 92 (7): 1085–1093. doi:10.3732/ajb.92.7.1085.
- Cameron K, Wurdack KJ, Jobson RW (2002). „Molecular evidence for the common origin of snap-traps among carnivorous plants”. American Journal of Botany 89 (9): 1503–1509. doi:10.3732/ajb.89.9.1503.
- Slack A (1988). Carnivorous plants. London: Alphabooks. pp. 18–19. ISBN 0-7136-3079-5.
- Cameron KM, Chase MW, Swensen SM (1995). „Molecular evidence for the relationships of Triphyophyllum and Ancistrocladus”. American Journal of Botany 82 (6): 117–118. JSTOR 03636445/.
- Zamora R, Gomez JM, Hodar JA (1997). „Responses of a carnivorous plant to prey and inorganic nutrients in a Mediterranean environment”. Oecologia 111 (4): 443–451. doi:10.1007/s004420050257.
- Thoren LM, Karlsson PS (1998). „Effects of supplementary feeding on growth and reproduction of three carnivorous plant species in a subarctic environment”. Journal of Ecology 86 (3): 501–510. doi:10.1046/j.1365-2745.1998.00276.x.
- Hanslin HM, Karlsson PS (1996). „Nitrogen uptake from prey and substrate as affected by prey capture level and plant reproductive status in four carnivorous plant species”. Oecologia 106 (3): 370–375. doi:10.1007/BF00334564.
- Deridder F, Dhondt AA (1992). „A positive correlation between naturally captured prey, growth and flowering in Drosera intermedia in two contrasting habitats”. Belgian Journal of Botany 125: 30–44.
- Karlsson PS, Pate JS (1992). „Contrasting effects of supplementary feeding of insects or mineral nutrients on the growth and nitrogen and phosphorus economy of pygmy species of Drosera”. Oecologia 92 (1): 8–13. doi:10.1007/BF00317256.
- Gallie, D. R. & Chang, S. C. (1997). „Signal transduction in the carnivorous plant Sarracenia purpurea – regulation of secretory hydrolase expression during development and in response to resources”. Plant Physiology 115 (4): 1461–1471. doi:10.1104/pp.115.4.1461.
- Zamora R, Gomez JM, Hodar JA (1988). „Fitness responses of a carnivorous plant in contrasting ecological scenarios”. Ecology 79 (5): 1630–1644. doi:10.1890/0012-9658(1998)079[1630:FROACP]2.0.CO;2. ISSN 0012-9658.
- Brewer JS (2002). „Why don’t carnivorous pitcher plants compete with non-carnivorous plants for nutrients?”. Ecology 84 (2): 451–462. doi:10.1890/0012-9658(2003)084[0451:WDTCPP]2.0.CO;2. ISSN 0012-9658.
- Knight SE, Frost TM (1991). „Bladder control in Utricularia macrorhiza – lake-specific variation in plant investment in carnivory”. Ecology (Ecological Society of America) 72 (2): 728–734. doi:10.2307/2937212. JSTOR 2937212.
- Muller K, Borsch T, Legendre L, Porembski S, Theisen I, Barthlott W (2004). „Evolution of carnivory in Lentibulariaceae and the Lamiales”. Plant Biology (Stuttgart) 6 (4): 477–490. doi:10.1055/s-2004-817909. PMID 15248131.
- Eilenberg, Haviva; Smadar Pnini-Cohen, Yocheved Rahamim, Edward Sionov, Esther Segal, Shmuel Carmeli and Aviah Zilberstein (December 2009). „Induced production of antifungal naphthoquinones in the pitchers of the carnivorous plant Nepenthes khasiana”. Journal of Experimental Botany (Oxford University Press) 61 (3): 911–922. doi:10.1093/jxb/erp359. PMC 2814117. PMID 20018905. Retrieved 2010-04-22.
- „Carnivorous plants may save people”. Israel 21c Innovation News Service. April 11, 2010. Retrieved 2010-04-13.
- Ron Sullivan and Joe Eaton (2007-10-27). „The Dirt: Myths about man-eating plants – something to chew on”. San Francisco Chronicle. Retrieved 2007-10-26.
Jogaila Mackevičius