Kalbant apie natūralios ar dirbtinai sukurtos augalų populiacijos didėjimą naudojamos dvi sąvokos – „dauginimasis” ir „dauginimas”. Dauginimasis – tai natūralus, augalo prigimtyje užkoduotas procesas, kuriam vykstant didėja individų skaičius. Dauginimas – tai žmogaus atliekami veiksmai, siekiant padidinti turimų augalų skaičių. Paprastai tos pačios augalų rūšies dauginimo būdų būna daugiau nei dauginimosi. Natūralu, juk laukinėje gamtoje ne reta augalų rūšis išnaudoja gerokai mažiau galimybių, o žmogus, norėdamas kuo greičiau padauginti augalus, būdamas išradingas, panaudoja ir paslėptą augalo potencialą. Be to, yra sugalvota įvairių dauginimo metodų, kurie natūralioje aplinkoje nėra sutinkami. Bet apie viską iš eilės.
Natūralioje aplinkoje augalai dauginasi dviem iš esmės skirtingais būdais – generatyviniu ir vegetatyviniu.
Aukštesniųjų augalų (jiems priklauso ir visi vabzdžiaėdžiai) generatyvinis dauginimasis tai – dauginimasis sėklomis. Brandų amžių pasiekę individai sužydi, apsidulkina ir subrandina sėklas. Sėklos gali išplisti įvairiais būdais – jas išnešioja vėjas, platina gyvūnai, vandens srovės, jos tiesiog išbyra netoli motininio augalo. Dažniausiai vabzdžiaėdžių augalų sėklos yra labai mažos ir lengvos, ir yra platinamos vėjo. Privalumas – lengvų sėklų pagalba augalai gali paplisti labai didelėse teritorijose. Būtent tai užtikrina sėklų išplitimą tarp erdviškai atskirtų augimviečių, pavyzdžiui, viena nuo kitos nutolusių pelkių. Trūkumas – lengvos ir mažos sėklos dažniausiai būna daigios ganėtinai trumpai. Daugelio vabzdžiaėdžių augalų (ypač tropinių) sėklos turi sudygti kuo greičiau, nes jau po metų jų daigumas labai sumažėje, neretai jos tampa nedaigios dar greičiau.
Generatyvionio dauginimosi metu užtikrinamas ir kitas svarbus gyvojoje gamtoje veiksnys – augalų kintamumas. Kiekviena sėkla užsimezga susuliejus dviem skirtingų augalų ląstelėm. Taigi, ir visi naujo augalo požymiai gaunami iš skirtingų tėvų. Taip augaluose esanti genetinė informacija kinta, nors kartais ir labai nežymiai. Augalai įgauna naujų požymių. To dėka atsiranda naujos rūšys, augalų populiacija, būdama genetiškai nevienalytė, geriau prisitaiko prie galimų kintamų aplinkos sąlygų. Dažniausiai sėklomis besidauginantys augalai išplinta toliau, pasiekdami naujas augimvietes.
Kitas augalų dauginimosi būdas – vegetatyvinis. Šiuo atveju sėklos nesusidaro, o augalai dauginasi savo kūno dalimis: įsišaknijusiais auginiais, šoninėmis ar šakninėmis atžalomis, pumpurais, lapų dalimis, šakniastiebiais. Visi vegetatyvinio dauginimosi metu atsiradę augalai paveldi vieno augalo savybes. Jokio genetinio kintamumo čia nėra, tiesiog didėja populiacijos individų skaičius.
Vegetatyvinis dauginimasis paprastai leidžia augalams užimti palankias augimo sąlygas turinčias augimvietes, nukonkuruoti kitus jose augančius augalus.
Augalų augintojai jau senai ne tik išmoko efektyviau nei pati gamta panaudoti įvairius augalo vegetatyvinio dauginimosi metodus, bet ir atrado naujų, išskirtinai dirbtinų dauginimo būdų. Pavyzdžiui, meristeminį dauginimą. Šiuo būdu sterilioje aplinkoje ant dirbtinės terpės yra užauginamas nediferencijuotas augalo audinys – kalius. Kai kaliaus priauginama pakankamai daug, dirbtinėje terpėje pakeičiama hormonų pusiausvyra, ir iš kaliaus ima formuotis begalės mažų naujų augalėlių. Toks dauginimo būdas, iš pažiūros atrodantis labai lėtas ir reikalaujantis daug darbo sąnaudų, iš tikrųjų duoda nepalyginamai su natūraliais dauginimo būdais didesnį dauginimosi koeficientą. Nors nauji augaliukai yra labai maži ir pradžioje vystosi labai lėtai, bet jų galima gauti dešimtis tūkstančių iš vieno motininio augalo, kurio meristeminės lastelės buvo pervestos į audinių kultūrą.
Labai dažnai augalai vegetatyviškai yra dauginami taip, kaip natūraliai gamtoje jie niekada nesidaugintų. Pavyzdžiui, ąsoteniai – jie lengvai dauginasi viršūniniais audiniais. Nukirpus ąsotenio lianos viršūnę su keliais lapais ir ją pamerkus į vandenį, pasodinus į drėgną substratą ar gyvus kiminus, ji nesunkiai išleis šaknis. Taip turėsime naują augalą. Tačiau gamtoje tai įvyksta retai. Dažniausiai ąsoteniai dauginasi sėklomis. Tik retais atvejais liena, kai jai nepavyksta įsikabinti į atramą ir ji šliaušdama pažeme labiau prisiplaka prie substrato, po kurio laiko paleidžia šaknis.
Kitas pavyzdys. Tiek musėkautai, tiek saulašarės, tiek tuklės sugeba daugintis lapais. Atskiras lapas, patekęs į tinkamas drėgnas sąlygas, paleidžia šakneles ir ant jo susiformuoja nauji augalai. Bet gamtoje tai vyksta labai retai.
Taigi, žmogus, daugindamas vabzdžiaėdžius augalus, išnaudoja gerokai daugiau jų galimybių, nei laukinė gamta.
Šioje svetainėje rasite ne vieną straipsnį apie vabzdžiaėdžių augalų dauginimąsi ir dauginimą. Žemiau pateiksiu jų sąrašą, kuris nėra nekintantis – jame nuolatos per visus šiuos svetainės gyvavimo metus atsirasdavo vis naujų straipsnių. Tad jei norite prisidėti ir pasidalinti patirtimi su kitais augintojais, kviečiu savo bandymus aprašyti ir kartu su nuotraukomis atsiųsti svetainės administracijai elektroniniu paštu.
Svetainės straipsnių sąrašas:
- Vabzdžiaėdžių augalų sėja,
- Vegetatyvinis vabzdžiaėdžių augalų dauginimasis,
- Tuklių vegetatyvinis dauginimasis – naujos skrotelės lapų galuose,
- Mano bandymai. Linažiedis vaivorykštenis,
- Mano bandymai. Linažiedis vaivorykštenis (2),
- Kai sėklos pradeda nokti,
- Pavasarinei sėjai artėjant (1),
- Pavasarinei sėjai artėjant (2),
- Pavasarinei sėjai artėjant (3),
- Vegetatyvinis ąsotenių dauginimas,
- Jautrusis musėkautas. Dauginimas lapais,
- Tuklių dauginimas (1),
- Tuklių dauginimas (2). Skrotelės dalinimas,
- Tuklių dauginimas (3). Sėjinukų ir mažų augalų persodinimas,
- Saulašarės. Sėjinukų persodinimas,
- Vabzdžiaėdžių augalų sėja. I dalis. Įvadas. Sėjos sąlygos,
- Vabzdžiaėdžių augalų sėja. II dalis. Atskirų genčių augalų sėklų sėjos specifika.
Jogaila Mackevičius