Apie musėkautų dauginimąsi jau šiek tiek buvo rašyta. Natūraliomis sąlygomis jie dauginasi sėklomis ir plečiantis augalo kerui. Dirbtinai auginant – dažniausiai sėklomis ir kero dalimis, išskirstant senus, didelius kerelius.
Tačiau kartais laukti, kol augalas sužydės ar keras išaugs pakankamai didelis nėra galimybių. Ką daryti?
Yra dar vienas dauginimo būdas, tiesa, ne visada sėkmingas. Tai – dauginimas lapais.
Reikia atskirti subrendusį augalo lapą. Per jauni ar per seni lapai arba dar negali, arba jau negali suformuoti kaliaus (nediferencijuoto audinio), iš kurio išsivysto augimo pumpurai ir naujas augalas. Todėl geriausia rinktis tokį, kurio gaudyklė varstosi. Gaudyklės funkcionavimas, geras augalo brandos požymis. Nes jaunų lapų jos dar nesugeba sugaut grobio, o pradėjusios medžioti po kiek laiko nustoja varstytis ir lapas tampa dalinai funkcionalus.
Taigi, jei suradom tokį brandų lapą, atsargiai atskirkime jį kiek galima arčiau šakniastiebio. Lapą reikia paprasčiausiai „išsukti” arba atplėšti.
Tada imam nedidelį vazonėlį su gerai sudrėkintu perlitu ir atskirtą lapą „pasodiname” 45° kampu iki pusės lapkočio. Kita lapkočio dalis ir gaudyklė lai lieka laisvai gulėti perlito paviršiuje.
Tokį vazonėlį reikia patalpinti kad ir į mažą „šiltnamiuką” iš plastikinės skaidrios dėžutės. Tam, kad aplinkinė drėgmė ir temperatūra kuo mažiau svyruotų. Tada įpilame minkšto vandens, kad jis bent 0,5 cm apsemtų vazonėlio kraštą ir pastatome šviesioje, bet nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje vietoje.
Praeis mėnuo-kitas ir lapas ims pamažu ruduoti. Vadinasi, substrate pradėjo formuotis naujas augaliukas, kuris naudoja senojo lapo maisto medžiagas. Pats naujas mažas musėkautas pasirodys substrato paviršiuje dar gerokai vėliau.
Kaip bebūtų keista, jis iškart ims formuoti gaudykles. Tai – natūrali augalo fiziologinė reakcija. Juk perlite nėra jokių maisto medžiagų, o sename lape esančios medžiagos jau eina į pabaigą.
Čia svarbu nepraleisti to momento, kai augaliukas jau pakankamai didelis, kad galima jį būtų perkelti į paprastą durpinį substratą. O jei nenorime rizikuoti ir sukelti jaunam musėkautui šoko, sulaistykim perlitą durpių ištrauka, taip bent šiek tiek prisotindami jį tomis maisto medžiagomis, kurios sutinkamos durpiniame substrate.
Optimali tokiam eksperimentui aplinkos temperatūra +23 – +25° C. Oro drėgmė turi būti didelė, bet kartu oras turi ir cirkuliuoti (kad išvengti pelėsio), todėl šiltnamiuko viršuje reiktų padaryti bent keletą apie 0,5 cm skersmens skylučių. Šviesa neturėtų būti intensyvi, bet dienos ilgumas turėtų būti 10-12 val. Todėl jei tokį eksperimentą atliekame žiemos metu, ankstyvą pavasarį ar vėlyvą rudenį, reikėtų pasirūpinti papildomu dirbtinių apšvietimu.
Nors ir ne ką greitesnis už dauginimą sėklomis, šis būdas galėtų praversti ne vienam vabzdžiaėdžių kolekcionieriui, norinčiam pasidauginti retas dionėjos veisles.
Jogaila Mackevičius
