Turbūt dažniausiai ant palangių auginama saracėnijų rūšis – melsvalapė saracėnija (Sarracenia leucophylla). Šios rūšies augalai lengvai kryžminasi su kitomis saracėnijų rūšimis ir mutuoja, todėl atsirado visa eilė formų ir tarprūšinių hibridų, dirbtinėmis sąlygomis augančių geriau už pačią rūšį, pasižyminčių dekoratyvesnėmis savybėmis – didesnėmis, spalvingesnėmis tūtomis.
Pavadinimas, jo reikšmė
Mokslinis augalo pavadinimas – Sarracenia leucophylla Raf. (1817) – melsvalapė saracėnija.
Ši rūšis dar vadinama baltąja saracėnija (White pitcher plant).
Sinonimas: Sarracenia leucophilla (tai – daugelyje šalinių klaidingai rašomas pavadinimas), Sarracenia drummondii.
Sistematinė padėtis
Karalystė – Augalai (Plantae), skyrius – Magnolijūnai (Magnoliophyta), klasė – Magnolijainiai (Magnoliopsida), poklasis – Dilenijažiedžiai (Dileniidae), eilė – Erikiečiai (Ericales), šeima – Saracėnijiniai (Sarraceniaceae), gentis – Saracėnija (Sarracenia).
Atradimas
Rūšį pirmasis aprašė amerikos gamtininkas ir archeologas Constantine Samuel Rafinesque 1817 metais.
Paplitimas
Rūšis paplitusį Šiaurės Amerikoje, Jungtinių Amerikos Valstijų pietrytinėje pakrantėje. Dažniausiai auga pelkinės pušies (Pinus palustris) giraitėse. Natūralios šių saracėnijų augimvietės labai sparčiai nyksta, todėl rūšis yra saugoma.
Morfologija ir augimo ypatumai
Melsvalapės saracėnijos – daugiametis žolinis augalas, turintis žemės paviršiuje augantį besišakojantį šakniastiebį. Šaknų sistema, lyginant su kitais vabzdžiaėdžiais augalais gerai išvystyta.
Pražysta iškart po ramybės periodo, vos pradėjus augti nemedžiojantiems pavasariniams lapams. Žiedai ryškiai raudonos spalvos.
Vėliau išauga vabzdžius viliojančios ir gaudančios tūtos. Natūraliose augimvietėse augalų išvaizda labai įvairuoja – medžiojančios tūtos gali siekti nuo vos 10 cm iki 1 m aukštį.
Artėjant žiemai ir baigiantis vegetacijos periodui, tūtos palaipsniui nuvysta ir žiemoja tik šakniastiebis su miegančiais pumpurais.
Natūraliai dauginasi sėklomis ir besišakojančiais šakniastiebiais.
Auginimas dirbtinėmis sąlygomis
Šią rūšį auginu ne vienerius metus, todėl jau spėjau pastebėti jos privalumus ir „trūkumus”. Iš esmės bendroji priežiūra nesiskiria nuo kitų saracėnijų, tačiau į kai kurias rūšies ypatybes vertėtų atsižvelgti.
Kiminuose pasodinta melsvalapė saracėnija kukmedžio užuovėjoj
Kaip ir visoms saracėnijoms, substratą reikia rinktis purų, bedruskį ir rūgštų. Natūralias rūgščias durpes pamaišius su rupiu smėliu ir perlitu gaunasi visai neblogas derinys (pavyzdžiui, tūrio santykiu 3:1:1). O vieną dalį durpių pakeitus smulkintais kiminais, substratas dar pagerėja.
Vandenį laistymui reikia naudoti minkštą, nekalkingą. Geriausia, žinoma, tinka lietaus vanduo. Jei jo nėra – filtruotas, virintas nusistovėjęs. Negalima perdžiovinti saracėnijų šaknų, todėl geriausia, jei padėkliuke po vazonu visada bus bent 1 cm minkšto vandens sluoksnis. Kartkartėmis, jei augalai auga po stogu, reiktų imituoti lietų – stipriai nupurškiant augalus bei sulaistant substratą minkštu aplinkos temperatūros vandeniu. Augalai nuo purškimo atsigauna, o nuo stipraus palaistymo iš substrato išsiplauna druskų, maisto medžiagų perteklius.
Gerai melsvalapė saracėnija auga ir gyvuose kiminuose. Tik juose kiek sunkiau įsitvirtinti augalo šaknims. Kadangi tūtos yra siauros ir dažniausiai aukštos, neįsitvirtinęs augalas nuo menkiausio vėjelio išsiklaipo ar išvirsta. Be to, augalas iš substrato gali išvirsti ir „pasisekus medžioklei”, kai vienu metu persipildo kelios tūtos.
Kad taip neatsitiktų, galima naudoti dirbtinius ramsčius – įvairius pagaliukus, atramas, šakotas ar raitytas medžių šakas bei šaknis. Galima atramos vaidmenį patikėti ir kitiems augalams. Pavyzdžiui, mūsų jau aptartiems vikšriams (Juncus). Vikšriai ir saracėnijos pavasarį pradeda vegetuot beveik vienu metu. Gal vikšriai kiek anksčiau, ilgainiui sudarydami šalia saracėnijų daugybę „atraminių spindulių” iš savo nors plonų, bet gausių ir standžių lapų. Tarp šių lapų „įsipina” saracėnijų tūtos ir visa kompozicija įgauna papildomo stabilumo. Be to, vikšriai išsiurbia maisto medžiagas iš substrato, o jų negaudamos, saracėnijos priverstos intensyviau medžioti, vadinasi, ir tūtų bus daugiau, jos bus didesnės (čia gal daugiau teoriniai pasvarstymai, bet turintys svarų fiziologinį pagrindimą).
Per vasarą tarp vikšrio lapų užaugusios tūtos žiemos laikotarpiu vis tiek nudžius
Kad ir kokias atramas naudosime, vis gi geriau šiuos augalus pasistengti labiau apsaugoti nuo vėjo ir skersvėjo.
Optimaliausia temperatūra aktyvaus augimo metu +25°C gerai apšviestoje vietoje, žiemos periodu – apie +5°C. Nors tai – atspariausia šalčiui iš visų saracėnijų rūšių, galinti pridengta ištverti -23°C (ir didesnius) šalčius, bet nenorint rizikuoti, geriau savo augintiniams užtikrinti „šiltos žiemos” sąlygas ir temperatūrą, nenukrintančią žemiau vandens užšalimo ribos.
Ramybės laikotarpio pradžia vėsioje laiptinėje
Atmintina auginant šias saracėnijas ir tai, kad jų tūtos nors ilgos, bet siauros, jose susikaupia nedaug vandens. Sausromečiu vanduo greitai išgaruoja, o tirštėjanti virškinama masė gali prisiglausti prie sienelių ir jas nudeginti. Tada tūtos praranda savo dekoratyvumą. Todėl kai vidurvasarį būna labai karšta, neprošal karts nuo karto patikrinti, ar yra tūtose skysčio. O jei jis išgaravęs, paprasčiausiai pripurkšti ar įpilti minkšto vandens.
Ir dar viena, man labai patikusi šių saracenijų savybė. Kaip žinia, vasaros metu kartu su šiltųjų kraštų vaisiais pas mus atkeliauja ir vaisinės muselės – drozofilos. Kartais jos labai prisiveisia ir tampa įkyrios virtuvėje. Melsvalapė saracėnija kaip joks kitas vabzdžiadis šias museles traukia į savo gaudykles ir medžioja. Galima būtų ją vadinti ir „drozofilų liūtu”. Tad jei turite šviesią virtuvę su pietinės, pietrytinės ar pietvakarinės ekspozicijos langais, joje ant palangės galėtų puikiai jaustis viena kita Sarracenia leucophylla. Sotus augimas joms būtų garantuotas, o jus mažiau erzintų vaisinės muselės.
Jogaila Mackevičius
