Stambesniems, didesniems vabzdžiaėdžiams augalams ar jų kompozicijoms gali būti panaudoti dar vienos genties augalai – vikšriai.
Vikšriai (Juncus) – vikšrinių (Juncaceae) šeimos augalų gentis. Tai daugiamečiai šakniastiebiniai augalai su gerai išvystytomis kuokštinėmis šaknimis. Lapų lakštai su skersinėmis pertvaromis.
Genties pavadinimas kildinamas iš lotyniško žodžio jungere – surišti, supinti. Senovėje iš šių augalų buvo pinamos virvės. Genties pavadinimai kitomis kalbomis: angliškai – Rush, vokiškai – Binsen.
Dauguma genties atstovų auga pakrantėse ar labai drėgnose pievose. Reiklūs dirvožemio drėgmei, maisto medžiagoms. Todėl kaip ir viksvos ar viksvuolės gali būti naudojami kaip perteklinių maisto medžiagų filtras iš vabzdžiaėdžių augalų substrato.
Labiau mėgsta sunkesnį dirvožemį, todėl sodinant ir persodinant dėti daug substrato puriklių (smėlio, žvyro, perlito ir pan.) nerekomenduotina. Paprasčiausias substratas – natūralios ar neutralios durpės su smėliu (5:1).
Pasibaigiant vegetacijos periodui, kuos galima nupjauti iki pat substrato paviršiaus. Naujos vegetacijos pradžioje jie dar vešliau atželia ir šakniastiebyje susikaupusių pumpurų.
Šalia melsvalapės saracėnijos (Sarracenia leucophylla) dirbtinėje pelkutėje pasodintas nedidelis kėstojo vikšrio (Juncus effusus) keras
Vidutinio klimato rūšys, augančios ir mūsų šalyje, lengvai pakelia didelius šalčius. Nepaisant to, vikšrius galima auginti ir be ramybės periodo. Tačiau verta atminti, kad augdami kambaryje žiemos metu, nors ir gaudami pakankamai drėgmės, vikšriai pamažu praranda savo dekoratyvumą – nudžiūna lapų viršūnės, augalai praranda natūralią spalvą, tampa išblyškę.
Vikšrius su vabzdžiaėdžiai komponuoti geriausia didesniuose induose ir su stambesniais augalais (pavyzdžiui, saracėnijomis), nevertėtų šių augalų susodinti į kompoziciją per daug.
Galima juos auginti ir bendrame padėkle su vandeniu, tada vabzdžiaėdžių ir vikšrių šaknys konkuruos tik dėl drėgmės ir maisto medžiagų, bet erdviniu požiūriu bus atskirtos.
Juncus effusus – kėstasis vikšris
Mokslininkai priskaičiuoja nuo 220 iki 300 vikšrių rūšių (kai kurios jų labai panašios viena į kitą, todėl tarp sistematikų vis dar vyksta ginčai). Lietuvoje auga 17, todėl nesunku pasirinkti tinkamiausią.
Lietuvoje augančių ir paplitusių vikšrių rūšių sąrašas: smailiažiedis vikšris (Juncus acutiflorus), alpinis vikšris (Juncus alpinoarticulatus), varlinis vikšris (Juncus ambiguus), nariuotalapis vikšris (Juncus articulatus), baltijinis vikšris (Juncus balticus), rupūžinis vikšris (Juncus bufonius), liūninis vikšris (Juncus bulbosus), plokščiastiebis vikšris (Juncus compressus), glaustažiedis vikšris (Juncus conglomeratus), kėstasis vikšris (Juncus effusus), siūlinis vikšris (Juncus filiformis), melsvasis vikšris (Juncus inflexus), šerialapis vikšris (Juncus squarrosus), laibasis vikšris (Juncus tenuis).
Pasirinkti tikrai yra iš ko.
Be šių rūšių turime ir tris, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą: druskinis vikšris (Juncus gerardi), galvinis vikšris (Juncus capitatus), pelkinis vikšris (Juncus stygius).
Šių rūšių augalus būtina palikti augti ten, kur jie ir augo. Nevalia taipogi rinkti ir jų sėklų.
Panaudojant natūraliai gamtoje augančių rūšių genofondą yra išvesta nemažai tarprūšinių hibridų, veislių. Daugelis rūšių turi spiralis formas, pasižyminčias pakitusiais, tarsi spirale susisukusiais lapais.
Iš tokių formų, kryžmindami jas su gelsvalapėmis ar melsvalapėmis, selekcininkai ypač mėgsta išvesti dekoratyvines, labiau pritaikytas sausesnėms gėlių darželių sąlygoms veisles.
Informacijos šaltiniai:
- Wikipedia (genties aprašymas, rūšių sąrašas).
Jogaila Mackevičius
