Sėkmingą augalų auginimą dirbtinėmis sąlygomis visada sąlygoja keletas neatsiejamų veiksnių, dėl kurių dirbtinės sąlygos tampa artimos natūralioms. Jau ne kartą kalbėjome, koks svarbus yra daugeliui vabzdžiaėdžių augalų rūšių metinis sezoniškumas, substrato sudėtis, laistymas. Visas šias sąlygas būtina užtikrinti kiekvienai rūšiai pagal jos poreikius. Jos yra pagrindinės, bent vienos jų netinkamumas gana greitai sukels augalo žūtį ar bent jau skurdų vegetavimą.
Tačiau vabzdžiaėdžiai turi ir keletą subtilesnių poreikių kai kuriems klimato veiksniams. Norėdami išauginti gražius augalus, turėtumėm į juos atsižvelgti. Kokie jie? Tai netrukus ir aptarsime…
Pirmiausia, prisiminkime, kad vabzdžiaėdžiai tapo vabzdžiaėdžiais todėl, kad evoliucijos eigoje labai norėjo išlikti, o augti galėjo labai skurdžiose dirvose. Kitur juos greitai būtų nugalėjusios atsparesnės rūšys.
Taigi, „nuspręsdami” išnaudoti kitiems augalams netinkamas vietas, vabzdžiaėdžiai evoliucionavo išvystydami įvairaus tipo gaudykles. Į gaudykles patenka auka, kur yra suvirškinama. O virškinimo procesas, kaip žinia, visada vyksta skystoje (drėgnoje) terpėje, kurioje gali efektyviai veikti įvairių tipų skaidantys fermentai ir/arba vystytis simbiontinės bakterijos, padedančios vabzdžiaėdžiams „susidoroti” su savo auka.
Čia ir atsiranda poreikis padidintai oro drėgmei. Sakykime, turime saulašares. Jų lapų plaukeliai išskiria lipnų skystį, priviliojantį vabzdžius, juos sugaunantį, prilipinantį ir ilgainiui suvirškinantį. Didžioji dauguma saulašarių auga pelkėtose vietovėse, kur nuolat yra vandens perteklius. Garuodamas vanduo prie substrato (ar pelkinių samanų) paviršiaus visada sudaro drėgnesnį mikroklimatą. Taigi, ir rasa ant saulašarių lapelių garuoja mažiau. Bet pabandykime pasodinti saulašarę į vazonėlį ir padėti saulės atokaitoje. Ji iškart pajus drėgmės stygių, nudžius lašeliai ant lapų. Augalas nesugebės nei pasigauti aukos, nei jos suvirškinti, nei įsisavinti jam taip reikalingų maistinių medžiagų. O kompensuoti tai šaknimis saulašarės negali – jų šaknų sistema silpnai išsivysčiusi, skirta faktiškai tik vandens įsiurbimui. Rezultatas – skurstantis augalas, augalo žūtis.
Oro drėgmė svarbi ne tik lipnų skysti išskiriančioms saulašarėms, bet ir ąsočius, tūtas formuojantiems augalams – saracėnijoms, darlingtonijoms, ąsoteniams, kriaukleniams, heliamforoms. Vieni šių augalų būtinai turi sulaukti lietaus, kad jis prilytų į gaudykles ir jos galėtų normaliai funkcionuoti (saracėnijos, heliamforos). Kiti (kriaukleniai, ąsoteniai, darlingtonijos) sugeba „pripumpuoti” į gaudykles vandens šaknimis. Kad ir kaip vyktų užpildymo skysčiu procesas, visi skysčiai garuoja. Taigi, pakaitinus saulei, tūtos ir ąsotėliai ima tuštėti. Kuo sausesnis oras aplinkui, tuo garavimas spartesnis. Ir išdžiuvus gaudyklės turiniui, jame jau nebevyksta jokie virškinimo procesai, o bedžiūvant viduje esantis tirpalas gali tapti per daug koncentruotas ir nudeginti audinius.
Išvada viena – daugiau drėgmės niekada nepakenks. Juk natūraliai augantys augalai naktį praleidžia visai kitomis sąlygomis. Krenta rasa, susidaro rūkai, lyja lietus. Augalai yra ir vėsinami, ir drėkinami, o saulei nusileidus kondensuojantis oro drėgmei, pavyzdžiui, saracėnijų tūtų viduje, jos prisipildo skysčio – nereikia net lietaus. Viso to jie niekada nesulauks ant mūsų palangių, jei mes patys jais tinkamai nepasirūpinsim.
Aptarėm kai kurių aplinkos veiksnių įtaką vabzdžiaėdžių virškinimo procesui. O kas toliau? Kai virškinimas baigtas. Čia vėl viskas priklauso nuo augalo rūšies ir evoliucijos eigoje susidariusio medžioklės organų tipo. Uždaras gaudykles formuojančių augalų medžioklės organai (ąsočiai, tūtos) gyvena tam tikra laiką. Vidutinių platumų augalai paprastai juos išlaiko visą vegetacijos laikotarpį iki ramybės periodo. Tropikuose augančių augalų šie organai atmiršta periodiškai, ir būna pakeisti naujais. Augalas išsiurbia skystį iš gaudyklės vidaus ir ji tiesiog nudžiūva, atmiršta ir ima pūti su visu joje likusiu nesuvirškintų aukų likučių turiniu – kaip ir mums įprastų augalų atmirę lapai, veikiama išorinių saprotrofinių mikroorganizmų. Tokios gaudyklės nepašalina savo aukų visą savo egzistavimo laiką.
Kiti vabzdžiaėdžiai naudojasi principu „ką galėjau suvalgiau, ko nenorėjau išspjoviau”. Tai – musėkautai, saulašarės. Suvirškinę grobį jie pasisavina maisto medžiagas, o grobio likutis nuo gaudyklės pašalinamas. Tai gali būti padaryta „sausuoju” arba „šlapiuoju” būdu. „Sausuoju” darbuojasi saulė ir vėjas. Aukos likučiai sudžiūva ir tiesiog yra nupučiami. „Šlapiuoju” dirba lietus, nuplaudamas jau nebereikalingą aukos dalį. Šiaip ar taip, pasibaigus virškinimui, jokie „griaučiai” netrukdo pasigauti naujos aukos.
Visų šių „valymo” paslaugų mūsų augintiniai ant palangės gali tikėtis tik iš mūsų. Nėra čia nei vėjo, nei lietaus. Mes juos galime imituoti purkštuvu, arba tiesiog nurinkti nesuvirškintas daleles pincetu.
Apibendrinant, noriu tiesiog atkreipti dėmesį, kad įsigijus naują vabzdžiaėdį augalą, reiktų ne tik pasidomėti pagrindinėmis jo augimo sąlygomis (temperatūra, drėgmės poreikiu), bet žinant jo turimų gaudyklių ypatumus, pabandyti įsivaizduoti kaip natūraliomis sąlygomis jį veikia šios dvi aplinkos veiksnių poros (saulė-vejas, rūkas-lietus). Ir pasistengti panašias sąlygas sudaryti patiems…