Kaip ir apie kiekvienų augalų priežiūrą, taip ir apie vabzdžiaėdžius yra sukurtas ne vienas mitas. Pirmiausia turbūt tai, kad visi jie – pelkiniai augalai, mėgstantys drėgmę ir galintys augti tik labai drėgnoje aplinkoje. Taip, didžioji jų dauguma būtent tokie, tačiau ir išimčių nėra mažai. Yra augalų, augančių pajūrio smėlynuose, ant uolų skardžių, kur drėgmės nėra labai daug arba didelė drėgmė būna tik tam tikru metų ar paros metu. Todėl norint sėkmingai auginti šiuos augalus, būtina pasidomėti konkrečios rūšies fiziologija ir augimo ciklu.
Tačiau vabzdžiaėdžiai turi ir viena visiems jiems būdingą ypatumą: aukų virškinimui drėgmė yra būtina. Ir nesvarbu, ar tai būtų aktyvus medžiotojas, ar pasyvias gaudykles turintis augalas. Tam, kad efektyviai auką virškintų paties augalo fermentai ar į pagalbą atskubėtų simbiontiniai mikroorganizmai ar komensalai, turi būti drėgna ar net skysta terpė. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad medžioklė gali vykti ne visą laiką, o atskirais tarpsniais metiniame augalo vystymosi cikle. Kai kuriems vabzdžiaėdžiams ramybės nuo medžioklės laikotarpis yra būtinas.
Dar vienas bruožas, būdingas visiems vabzdžiaėdžiams – jiems reikia švaraus, bedruskio vandens. Todėl laistymui ar purškimui galima naudoti ir visiškai distiliuotą vandenį.
Taip pat panašūs reikalavimai keliami ir substratui – kuo mažiau maisto medžiagų, tuo geriau. Juk tame ir glūdi vabzdžiaėdiškumo išsivystymo evoliucijos eigoje priežastis. Nederlinguose substratuose vabzdžiaėdžiai augalai turi ryškų privalumą kitų augalų atžvilgiu. Turtinguose maisto medžiagomis substratuose jie net nebando augti, o jei ir pabando, tai ankstyvose vystymosi stadijose nusidegina šaknis, suserga puviniu ir dažniausiai nuvysta.
Atrodytų, susitarti su šiais augalais visai nesunku. Tereikia parinkti skurdesnį, rūšies poreikius atitinkantį substratą, laistymui naudoti kuo švaresnį vandenį ir atsižvelgti į rūšinius augalo poreikius šviesai, šilumai yr metiniam gyvenimo ciklui.
Svetainėje rasite nemažai straipsnių apie vabzdžiaėdžių augalų priežiūrą. Pradedančiam augintojui siūlau juos skaityti atsitiktinai, taip pamažu susidarant įspūdį ir sukaupiant reikiamų žinių bagažą. O atsiradus bendram supratimui, pradėti gilintis į sistematinius vabzdžiaėdžių augalų auginimo dėsningumus.
Straipsnių sąrašas:
- Skubus persodinimas-perkėlimas,
- Saulašarės. Sėjinukų persodinimas,
- Vabzdžiaėdžiai vasaros karštyje,
- Pelkutė ant palangės,
- Saulė ir vėjas. Rūkas ir lietus,
- Pagalbininkai. Įvadas – kas jie tokie?
- Vasarai baigiantis,
- Žiemojimas kambariuose,
- Pelkutė ant palangės. Seni kelmai,
- Pelkutė ant palangės. Orchidėjos,
- Žiemai įsibėgėjus,
- Kai pradeda ilgėti dienos…
- Kolekcija ar kompozicija?
- Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą…
- Maitinimas. Uodo truklio lervos,
- Grybai – geri ar blogi vabzdžiaėdžių kaimynai?
- Pavasarinis saracėnijų trimingas,
- Sušaldytas vanduo,
- Iš parodos sugrįžus,
- Peržiemojom. Gal metas į lauką?
- Sumažintos džiunglės,
- Žingsnis iki vasaros,
- Amarai – nebloga mitybinė alternatyva vasaros metu,
- Kai sėklos pradeda nokti,
- Augalų siuntimas paštu. Kaip geriau išsiųsti,
- Ar visada plėšrūnas visų stipriausias?
- Per žingsnį nuo rudens,
- Luzitaninės rasotės auginimas,
- Genlisėjų ir žemėje augančių skendenių auginimas,
- Roridulos auginimas,
- Epifitinių skendenių auginimas,
- Gumbinės saulašarės,
- Stiebinės saulašarės – Drosera menziesii, D. auriculata.
Jei atsakymų į rūpimus klausimus vis dar rasti nepavyksta, užsukite į svetainės forumą Akivaras, kuriame savo patirtimi dalinasi ne vienas vabzdžiaėdžių augalų augintojas ir kolekcionierius.
Jogaila Mackevičius