Turbūt tema „vabzdžiaėdžiai ir karštis” galėtų būti labai ilgai svarstoma ir diskutuojama, nes vabzdžiaėdžiai kaip augalų grupė yra labai skirtinga savo tiek kilme, tiek ekologinėmis prisitaikymo sąlygomis. Šiomis dienomis Lietuvoje tvyrantis karštis turbūt pridarė nuostolių visiems augalų augintojams. Apie karščio ir sausros padarinius kalbama vis dažniau ir dažniau.
Ne išimtis iš vabzdžiaėdžiai augalai. Ne veltui literatūroje dažniausiai nurodoma aukščiausia temperatūra auginant šiuos augalus dirbtinėmis sąlygomis yra +25°C. Nors gamtoje jie galbūt gali ištverti ir žymiai didesnį karštį, tačiau kitos sąlygos kompensuoja šį temperatūrinį nepatogumą.
Pabandykime apžvelgti ne visus, bet tik dažniausiai mūsų auginamus vabzdžiaėdžius augalus, atkreipdami dėmesį į jų karščio toleravimą. Vėl gi, kalbėdami kad ir apie saulašares, turėtumėm atsižvelgti ir į rūšinius skirtumus. Bet jų nenagrinėkime – aptarkime tik pagrindinius genčiai būdingus bruožus.
Bet pirmiausia – pagrindinė taisyklė, galiojanti beveik visoms vabzdžiaėdžių augalų rūšims: ne svarbu, kad kaista „galva”, „kojos” turi būti vėsoje. Vieniems augalams tai labiau aktualu ir gali būti „gyvybės ar mirties klausimas”, kitiems – ne taip, tačiau ši taisyklė vis gi galioja. Taigi, stenkimės kuo labiau apsaugoti vazonėlį ar indą, kuriame auga mūsų augintiniai nuo tiesioginių saulės spindulių ir perkaitimo. Pastatykime jį tarp kitų vazonų, pridenkime šviesą atspindinčia medžiaga. Konkretus metodas – ne svarbu. Svarbu, kad temperatūra šaknų zonoje būtų bent keliais laipsniais žemesnė nei antžeminėje dalyje.
Taigi, saulašarės. Tai turbūt geriausiai karščio poveikį toleruojanti gentis. Svarbu, kad būtų bent šiek tiek drėgmės ne tik dirvožemyje, bet ir ore. Kaip sakoma „kad lašeliai nenudžiūtų”. Nors ir gležni šie augalai gali nesunkiai dirbtinomis sąlygomis išbūti ilgą laiką karštyje. O jei jos dar auginamos kiminuose – tada išvis pergyventi nereikia.
Žinoma, čia turimos omeny dažniausiai sutinkamos rūšys, tarp kurių vėl gi gali pasitaikyti labai nemažų skirtumų. Pavyzdžiui, Drosera dielsiana augdama kiminuose gerai jaučiasi esant žymiai platesniam temperatūros diapazonui. Ir karštis tada jai nebaisus. Bet pasodinta durpiniame substrate (ne svarbu, kokia būtų mišinio sudėtis) kaitroje ima skursti, greitai nudžiūva rasa ir augalo skrotelės tiesiog priglunda prie substrato paviršiaus, prarasdamos vidinį turgorą, suglebdamos. O štai Drosera capensis karštyje jaučiasi vienodai gerai, nepriklausomai nuo substrato rūšies.
Visais atvejais saulašarėms nėra būtinos kažkokios ypatingos karščio prevencinės priemonės. Daug saulės, vanduo padėkliuke, periodinis apipurškimas, imituojantis nakties drėgmę, rasą, rūką – ir joms gerai.
Tuklės karščio poveikyje dažnai praranda ryškią spalvą, išblunka, nustoja medžioti. Geriau prasidėjus tokiems kaitriems orams jas tiesiog pastatyti arba atokiau nuo lango (sumažinant šviesos intensyvumą), arba perkelti ant šiaurinės, šiaurės rytų ar šiaurės vakarų ekspozicijos palangės. Vėl gi, priežiūros ypatumai tie patys: neperdžiūvantis substratas, naktinė drėgmė. Ir jos lengvai išgyvens karščio antplūdžius.
Turbūt tokią iš esmės nesiskiriančią nuo paprastos priežiūrą galima taikyti visiems vabzdžiaėdžiams augalams, kurie savo grobį gaudo organų paviršiumi – saulašarėms, tuklėms, vaivorykšteniams, musėkautams. Tik prisiminkime juos dažaniau, ir viskas bus gerai.
Kas kita – tūtas ir ąsotėlius formuojantys augalai: heliamforos, saracėnijos, ąsoteniai, kriaukleniai, darlingtonijos… Čia reikėtų išskirti dvi fiziologines grupes. Pirmiausia, tai tos rūšys, kurios šaknų pagalba sugeba „pripumpuoti” savo gaudykles vandeniu. Tai kriaukleniai, ąsoteniai, darlingtonijos, kai kurios saracėnijos (pvz., Sarracenia psittacina). Šios grupės priežiūra iš esmės nesiskiria nuo tik ką mūsų išnagrinėtų paviršiumi medžiojančių augalų. Svarbiausia užtikrinti neperdžiūvantį kiek vėsesnį substratą ir palepinti nakties gaiva. Nors sausromečiu šiems augalams ir reikia daugiau vandens kad jie toliau sėkmingai medžiotų, tačiau apžiūrinėti ir rūpintis kiekvienos gaudyklės turiniu nereikia – tuo pasirūpins augalo šaknų sistema.
Kitos grupės – likusių saracėnijų ir heliamforų – priežiūrai reiktų skirti daugiau dėmesio. Šie augalai visiškai nesugeba arba sugeba tik dalinai užpildyti gaudyklių turinį skysčiu (vandeniu, kartais vandeniu su virškinimo fermentais). Kad gaudyklės pilnai funkcionuotų, jiems reikia lietaus. Taigi, mums teks ne tik rūpintis substrato drėgme, nakties gaiva, bet dar ir pripilti „kiekvieną taurelę” minkštu vandeniu. Persistengti nereikia, užteks, kad tūtos bus pripildytos du trečdalius jų aukščio. Galima vandenį tiesiog silpna srovele supilti į gaudyklės vidų, galima augalą smarkiai nupurkšti, purslus nukreipiant į tūtos žiotis. Vėl gi – technika ne svarbi. Svarbus rezultatas.
Nes be šios procedūros tūtos ima masiškai džiūti, ypač jaunos, dar nesutvirtėjusiais dengiamaisiais audiniais.
Ir vaizdas ilgainiui tampa labai liūdnas…
Žinoma, augalas iš paskutiniųjų stengiasi perskirstyti vandens atsargas, permesdamas visus resursus augimo kūgeliams, miegantiems pumpurams. Po kiek laiko, sąlygoms pagerėjus, nors ir labai sunykęs bet vis dar gyvas vabzdžiaėdis vystysis ir toliau. Nepaisant to, tokie pasikartojantys ir dažnesni fiziologiniai šokai augalą labai sekina, todėl būtina maksimaliai sumažinti jų poveikį.
Kaip matome, išskirtinės priežiūros nėra daug. Tereikia dažniau prieiti „pakalbinti” savo augintinį, pasidomėti, ar jam „nieko netrūksta”. Ir jis netruks mums atsidėkoti…
Jogaila Mackevičius
