Nors ir nenoriai, bet žiema atsitraukia, tirpsta sniegas, o jam nutirpus, išnyra įvairiausios šiukšlės. Taip, esam ne tik vartotojai, esam neatsakingi vartotojai. Viskuo, ko jau nebereikia, atsikratome nedelsiant, čia ir dabar.

Nemažai pastaraisiais metais teko pavažinėti po Lietuvą. Pastebėjau, kad kuo arčiau sostinės, nuo labiau prišiukšlinta gamta. Tokių „šiukšlynų aukštumų“, kokios yra Vilniaus rajone, nepasiekia nė vienas kitas. Ne ką atsilieka ir Šalčininkai. Belieka tik spėlioti, kas sukelia tokį pasiskirstymą. Užteršti ne tik miškai, baisiai atrodo ir vandens telkinių pakrantės, kuriose „darbuojasi“ tiek poilsiautojai, tiek žvejai.

Kas belieka kietiems – tik europietiškai pasipiktinti susidariusia situacija, išreikšti susirūpinimą. Fotografuoti šiukšlynus, dalintis jų vaizdais ir piktintis, piktintis, piktintis. Na, dar linkėti, kad šiukšlintojams nutiktų kažkas blogo.

Ir neretai atrodo, kad pasirūpinti ir sutvarkyti gamtą, iškuopti šiukšles turi „kažkas“. Kažkokia institucija ar organizacija. Miškininkai, aplinkosaugininkai, nevyriausybininkai. Tačiau šito iš jų labai tikėtis neverta – Lietuvoje tai padaryti galinčių institucijų tiesiog nėra.

Tad ar neverta pabandyti tai padaryti patiems? Tiesiog nusižiūrėti kad ir nedidelį, bet kažkuo širdžiai artimą plotelį, ir bent jau pavasarį, kol gamta dar nenubudus, pasiimti maišų, užsidėti pirštines ir surinkti viską, ką neatsakingi vartotojai ten išmėtė.

Šalia mano namų yra nuostabaus grožio brandžiu eglynu apaugęs upelio slėnis. Atsiradęs be jokio ryškesnio šaltinio, tiesiog iš žemės, mišku upelis vingiuoja kiek daugiau nei tris šimtus metrų, po to susilieja su Šv. Uršulės šaltiniu ir toliau kartu teka kirtimais bei nusausintos Baltosios Vokės  pelkės pievomis. Ir kažkurioj vietoj (žiočių nesu atradęs) greičiausiai įteka į Vokę. Miškingame upelio slėnyje gausu šliaužiančiosios sidabriukės, upelio krantuose – aukštųjų gegūnių, o šviesesniuose miško lopinėliuose išsibarstę pavieniai plačialapiai skiautalūpiai. Vasarą galima sočiai pasmaguriauti mėlynių. Rudenį ima rastis miškiniai pievagrybiai, eglyninės rudmėsės, daugybė rudakepurių aksombaravykių, neretai galima rasti ir baravykų. Gausų genių ir meletų, o jų iškapotose drevėse peri kiti uoksiniai paukščiai. Neretai upelyje atsigerti atklysta stirnos, kurias iš medžių viršūnių stebi voverės. Žodžiu, gyvybė čia per ne vieną dešimtmetį kūrė įvairovę.

Ir štai į tą įvairovę ateina žmogus, metantis viską, ko jam jau nebereikia tiesiog ant žemės, į samanas. Kartais žmogui reikia pasikasti miško paklotės pomidorų daigams – atsiranda duobės. O į tas duobes kiti primėto tuščių butelių, traškučių pakuočių, cigarečių pakelių. Lyg suprasdami, kad duobės čia iškastos būtent tam. atsiranda ir tokių, kurie tiesiog veža šiukšles maišais ir išmeta prie miško keliukų. Pamatyti galima visko, nuo saldainių popieriukų iki senų televizorių ar net gi vejapjovių.

Tai – mano mėgstama pasivaikščiojimų vieta kai nėra laiko pavažiuoti kur nors toliau. Prieš du metus bevaikščiodamas išrinkau visas šiukšles, slėnis tapo švarus. Bet per šią žiemą čia kažkaip vėl viskas apsinešė. Todėl nelaukdamas kažkokių stebuklų, vos sniegui nutirpus ir pašalui atsileidus tiek, kad šiukšles galima būtų nuo paklotės atplėšt, apsiginklavau šiukšliniais maišais, lateksinėmis pirštinėmis ir kaskart pasivaikščiojimo metu nusprendžiau surinkti po maišiuką viso to „vartotojiško atitarnavusio gėrio“.

Na, o kaip man tai sekėsi, pamatysite šio straipsnio papildymuose.

2022 m. kovo 8 diena

Iki konteinerio atkeliauja pirmas slėnyje surinktų šiukšlių maišas. Pasivaikščiojimas beveik nesustojo. Mano vidutinis greitis pasivaikščiojimo metu yra 3,8 km/val. Renkant šiukšles jis buvo 3,7 km/val. Beje, lankstymasis, sako, labai gerai padeda stuburui ir yra nuostabi radikulito profilaktika.

2022 m. kovo 9 diena

Šiandien – dviguba rinkliava. Pirmiausia, nuvažiavome automobiliu ten, kur šiukšlių buvo išmesta maišais. Jie pasirodė sunkūs, vos pasikrovėme. Maišuose greičiausia statybinis laužas. Tad teks dar pasukti galvą, kaip juo atsikratyti. Bet miško aikštelė iš karto tapo gražesnė. Na, o maišai kol kas atgulė prie mūsų šiukšlių konteinerio – niekam jie čia netrukdo.

Po to prasiėjau pėstute ir prirankiojau dar maišą pavienių išbarstytų šiukšlių, daugiausia butelių ir traškučių pakuočių. Taigi, dienos laimikis visai neblogas.

Deja, visko į automobilį nesukrovėm, dar liko senas televizorius ir didmaišis greičiausiai to paties statybinio laužo. Prie šių „gėrybių“ teks sugrįžti vėliau.

2022 m. kovo 11 diena

Vakar kažkiek nepasisekė, slėnyje aptikau, kad teturiu tik vieną maišą, todėl jį pririnkęs palikau šalia šiukšlių krūvos – išvešiu kada su kitomis šiukšlėmis. O štai kovo 11-tąją padarėm tikrą talką, buvom net dviese. Surinkom 7 maišus šiukšlių, kuriuos iškarto ir išvežiau į konteinerį. Tiesa, iškilo kita problema: ką daryt su statybinėm atliekom ir padangom. Dėl senos elektrotechnikos jau susisiekiau su EMP atliekų taksi – viskas tvarkoje, atvažiuos, paims, tereikia tik užsiregistruoti. Belieka su seniūnija išsiaiškinti, ar nėra galimybės surinktas padangas ir statybinį laužą kur nors „priglaust“ Juodšiliuose, kad juos po to centralizuotai išvežtų.

2022 m. kovo 16 diena

Vos praėjus kelioms dienoms nuo paklausimo, sulaukiau malonaus skambučio iš Juodšilių seniūnijos: viskas su padangomis ir statybiniu laužu paprasta, tereikia viską sukrauti sutartoje vietoje ir paskambinti, kitą dieną viskas bus išvežta. Taip ir padarėme. Išvilkome padangas iš upelio. Viena jų buvo nuo traktoriaus, tai teko paplušėti, kol užritinom ją stačiu šlaitu. Surankiojom smulkmenas, statybinio laužo nuobiras. Viską gražiai sudėjome pakelėje ir aiškumo dėlei prisegėm skelbimą „Surinkta išvežimui“. Na, kad nebūtų kam kokių negerų minčių.

Seną televizorių po „padangų talkos“ įsimetėm į automobilį ir iškart vos grįžę užregistravom EMP atliekų taksi išvežimą. Televizorius iškeliaus į amžinos medžioklės plotus kovo 22 dieną.

Beliko viena problemą – miške numestas didmaišis su plytelėmis – nei atkelt, nei pavilkt, nei į maišus perkraut. Turbūt atvežę jį turėjo turėti kraną, nes net kelių žmonių pajudint tokį krovinį nėra įmanoma. Bet tikiuosi, rytoj su seniūnijos darbuotojais ką nors sugalvosim, kaip atsikratyti ir juo.

Taigi, šiai dienai šiukšlių ‘trofėjus“: 5 padangos, 1 vejapjovė, 10 maišų „buitinių“ atliekų, 7 maišai statybinio laužo, keli ritinėliai kabelio, kibiras su dugne prilipusiu tinko sluoksniu ir problematinis didmaišis. Daugiau mažiau tai ir viskas, belieka prasieiti upelio vaga ir išrinkt keletą butelių, na ir vėjo atpučiami saldainių popierėliai – kaip kosmetika, lyginant su plastine operacija.

2022 m. kovo 18 diena

Taip jau gavosi, kad Juodšilių seniūnija vakar šiukšlių neišvežė, kaip buvo žadėjusi. Ar transporto nebuvo, ar darbininkai kitais darbais buvo užsiėmę – nesvarbu. Nors šiukšlių surinkimo vietoje maišų per naktį padaugėjo – tai irgi į naudą, nes juose esančios šiukšlės nebus išmėtytos miške. Be to, važiuodamas mišku, dar radau kelias nepastebėtas padangas ir pririnkau keletą maišų kažkokios smaluotos juodos dangos. Visa tai – į bendrą išvežimo katilą. Taigi, nėr to blogo, kas neišeitų į gerą.

Nuo pačio ryto nutariau sutvarkyti „didmaišio problemą“. Iš vakaro suradęs tvirtų agrotekstilės maišų, perkroviau statybinį laužą į juos, maišus jau galima buvo sukrauti į automobilį ir išvežti prie bendros išvežimo krūvos. Patį didmaišį su likučiais prikabinom prie kablio ir tiesiog nutempėm.

Atrodo ir viskas, su stambiomis atliekomis upelio slėnyje baigta. Belieka išvežti sukauptą „gėrį“ ir dar šiek tiek bevaikštant aprankioti nepastebėtas užsilikusias smulkmenas. Tuo planuoju užsiimti ir šiandien, per tradicinį popietinį pasivaikščiojimą.

2022 m. kovo 19 diena

Šturmuojam! Šiandien galutinai išvaikščiojau visus takelius, išlandžiojau visus krūmynus, jaunų eglaičių sąžalynus ir pririnkau du maišus tų smulkių „buitinių“ atliekų. Nežinau, kas lengviau, ar iš upelio į statų skardį užrident traktoriaus padangą, ar aprankioti pakelėse saldainių popierėlius. „Antiradikulitinė“ mankšta su daugybiniais pasilankstymais gavosi labai net gi nebloga.

Taip bevaikščiodamas aptikau dar vieną, labai senai čia numestą stambiagabaritį „gėrį“. Net tris (!) traktoriaus padangas. Jos užsigulėjo čia nuo labai senai, nes jau buvo apaugusios samanomis. Pagalvojau, kad tuoj turėsiu nemažai padirbėt, nes nuo padangų iki artimiausio keliuko, nuo kur jas galima būtų išvežti, kokie 200 metrų. Deja, eglyne gulinčios padangos buvo nepajudinamai prišalusios prie žemės.

Teko susitaikyti su mintimi, kad „sudorosiu“ jas kiek vėliau, kai visiškai išeis pašalas. Greičiausiai teks į talką kviestis dar kelis vyrus ir tiesiog nuridenti padangas į laikiną „sandėliavimo“ vietą, iš kurios jos nukeliaus į sąvartyną.

Liko paskutinis etapas – paties upelio vaga. Šiukšlių joje nedaug, tad beliks apsiauti tinkamą avalynę ir šiek tiek pabraidyti.

2022 m. kovo 20 – Žemės diena

Finišas!!! Pabraidęs valandžiukę upelio vaga, pririnkau dar maišą butelių, batų, skardinių. O kitą maišą pririnkau pakeliui nuo vietų, kur sniegas anksčiau nebuvo nutirpęs, ant šlaito, kur šiukšlių nesimatė. Štai ir visi tvarkymo reikalai šiam kartui. Belieka seniūnijai išvežt surinktą „gėrį“, EMP pasiimt seną televizorių ir visiškai orams atšilus, iškuopt tas tris senas prišalusias traktoriaus padangas. Bet visa tai įvyks savaime, su laiku. Dabar net prasiėjau dar kartą slėniu – švaru, tvarkinga, gamta bunda, euforija…

Ne kartą įsitikinau, kad kai kurios Homo sapiens rūšies atstovų nepakeisi niekada. Kažkas sudaužė išgertą degtinės butelį prie pat surinktų šiukšlių, kažkas atrideno ir numetė kitoje kelio pusėje dar vieną padangą. Neaišku, kas norima tuo pasakyti, bet net neabejoju – karma fiksuoja viską…

Upelio slėnio plotis – 110 m, ilgis – 375 m. Taigi, išvalytas yra maždaug 4,125 ha plotas  su unikalia augalija. Pradėję kovo 8, kovo 20 pabaigėm – ne pilnos dvi savaitės.

Su Pasauline Žemės diena!

Jogaila Mackevičius

Papildymas. Tolimesni įvykiai

2022 m. kovo 22 diena. EMP vyrai, kaip ir sutarta, pasiskambino, pasiklausė, ar televizorius išneštas į prie vartų. Atvažiavo kažkur ar ne valandos bėgyje ir, be jokių emocijų susikrovę, „turtą“ išsivežė. O štai seniūnija kažko vis laukia ir neišveža sutartoje vietoje surinktų šiukšlių, gal turi tuo klausimu kažkokių minčių, nežinau. Bet sunešta krūva vis pamažu didėja. Atsirado dar 10 didelių maišų šiukšlių, trys padangos. Nutariau luktelėti savaitėlę nuo sutartos dienos, tada domėtis, kokios čia problemos.

2022 m. kovo 30 diena. Seniūnija taip ir nesugebėjo išvežt šiukšlių. Skambinausi prieš kelias dienas, kaltas liko vairuotojas, kuris jų nepaėmė. Na, nieko nepadarysi, valdiški namai. Bet pašalas jau visiškai pasitraukė iš  miškų, taigi, metas kibti į darbus ir likviduoti tai, ko neleido sutvarkyti neišėjusi žiema. Vakar išritinau tris likusias padangas. Su seniūnija sutarta jų laikino sandėliavimo vieta (išvežti taip pat seniūnijos pažadėta) nuo padangų išmėtymo vietos nutolusi nei daug, nei mažai – 325 metrus. Taigi, kiekviena dičkę teko šį atstumą nuritinti ir sugrįžti atgal kitos. O šiandien su tėvu kartu, pasiėmę karučius, atvežėm seną suknežusį fotelį. Po visko dar lankstymosi pratimai – pririnkau du maišus „buitinių“. Taigi, liko laukti stebuklo, kad visa tai būtų pagaliau išvežta.

2022 m. balandžio 1 diena. Džiaugsmas!!! Šiandien buvau Dieveniškių regioninio parko direkcijos organizuojamame žygyje po Rūdininkų biosferos poligono viržynus. O grįžęs aptikau, kad mano surinktos šiukšlės išvežtos. Taigi, nereikia skubėti kritikuoti – seniūnija savo pažado laikėsi. O kad tai užtruko, manau, pergyventi taip pat neverta. Vietiniai primetė dar ir savo šiukšlių, kurios nebeatsidurs miškuose. Valdiškiems namams irgi nelengva, tai mašina sugedo, tai vairuotojas susirgo, tai darbininkai turi kitų neatidėliotinų darbų. Svarbu, kad viskas baigiasi gerai.

2022 m. balandžio 2 diena. Paskutinis akcentas – nepastebėtų ar naujai atsiradusių šiukšlių likučių surinkimas. Kai rinkau pagrindinę šiukšlių masę, dar kai kur buvo sniegas, jam nutirpus, pasimatė „šiukšlės-slapukės“. Taip pat pastaruoju metu labai vėjuota, tai ir vėjas prisideda prie etatinės šiukšlintojų komandos, atpūsdamas lengvus saldainių popierėlius. Bet su šiais likučiais susitvarkiau labai greitai, nors ir atsirado du su puse papildomo maišo „gėrio“.

Ką gi, upelio slėnis švarus, padėkos skambutis seniūnijai už pagalbą, ir galima laukti aukštųjų gegūnių ir šliaužiančiųjų sidabriukių žydėjimo bei ieškoti pavienių plačialapių skiautalūpių. Įdomu bus stebėti, kiek laiko išsilaikys ši švara, kaip mylimi Juodšiliai moka saugoti savo nuostabią gamtą…

2022 m. balandžio 20 diena. Nepraėjo nė trys savaitės… Kažkas nutraukiojo nuo keliuko užverstas šakas, trukdančias pravažiavimui. Po to atsirado kalnai pjuvenų ir pelenų (įtariu, akmens anglies šlako). O galiausiai – ir statybinio laužo krūva.  Ką gi, artėja akcija „Darom“, sutvarkysim. Ir akivaizdu, kad laikas statyti kameras.

2022 m. balandžio 23 diena. Šiandien sutampa du dideli renginiai Lietuvoje: nacionalinis miškasodis ir akcija „Darom“. dėl tam tikrų niuansų nei vienas jų man labai artimas neatrodo, todėl nutariau tiesiog iškuopti naująsias šiukšles. Du reisai Foresteriu, ir didžiosios krūvos nebeliko. Bet bevažiuojant miško keliuku, pastebėjome gerai užmaskuota didmaišį su statybiniu laužu. Jį sutvarkyti buvo vieni niekai. Užkabintą nutempiau automobiliu iki laikino sandėliavimo vietos. Su seniūnija vėl sutarėm, kad šiukšles paliksiu sutartoje vietoje ir jiems pirmadienį paskambinsiu. Taigi, kad užbaigti asmeninę „Darom“ akciją, pastatęs automobilį kieme, dar praėjau kartelį teritoriją ir pririnkau maišiuką vėl gi naujai primėtyto „buitinio laužo“. Diena pasitaikė itin bjauri. Visą naktį lijo, šiek tiek aprimo mums bevežiojant šiukšles, o po to vėl įsismarkavo. Gaila, kai toks oras išpuola savaitgalį…