Pelkės – tai savotiški gamtiniai-teritoriniai kompleksai, kurių formavime svarbų vaidmenį atlieka paviršiniai ir gruntiniai vandenys. Juose atsiranda specifiniai dirvožemiai, augmenija ir mikroklimato sąlygas. Ukrainoje pelkės užima didelius plotus.

Pelkių tipai

Pelkė – perteklinės drėgmės žemės paviršiaus plotas, kuriame auga drėgmę mėgstanti specifinė augalija, formuojasi pelkinio tipo dirvožemis, paprastai kaupiasi durpės. Atsižvelgiant į vandens ir mineralinės mitybos sąlygas, durpių rūšį ir augalijos pobūdį, išskiriamos žemapelkės (eutrofinės), aukštapelkės (oligotrofinės) ir tarpinio tipo (mezotrofinės) pelkės.

Pelkinių masyvų pasiskirstymas Ukrainoke (km2) 
Regionas Melioracinis fondas Pelkės Užpelkėjusios žemės
pievos ir ganyklos miškai ir krūmynai
Vinicko 1334 173 168 69
Volynės 6908 850 391 837
Dnepropetrovsko 217 138 43 –
Donecko 332 41 74 –
Žitomiro 9819 297 362 257
Užkarpatės 1799 14 18 –
Ivano-Frankovsko 2624 22 313 13
Kijevo 4294 484 420 26
Lugansko 561 74 59 –
Lvovo 8206 19 255 285
Odesos 1012 713 104 7
Poltavos 1697 532 821 –
Ravnės 5248 755 745 160
Sumų 1895 234 344 –
Ternopolio 3663 63 142 –
Charkovo 1047 164 159 131
Chmelnicko 2155 156 291 66
Čerkasko 817 229 – 153
Černigovo 9395 883 384 180
Černovcų 1988 15 42 –
Krymas, Zaporožė, Kirovogrado, Nikolajevsko, Chersono 676 274 119 –
Ukraina 65687 6130 5254 2186

Žemapelkės išsivysčiusios reljefo įdubose – salpose, salpose, senvagės atkarpose ir ežerų pakrantėse. Užpelkėję upių Pripyat (aukštutinė), Turiya, Stokhod, Gorynya ir kitų slėniai. Žemapelkėse gausu mineralų, jose auga alksniai, švendrai, nendrės, viksvos, samanos, veisiasi  paukščiai.

Aukštapelkės yra daug rečiau paplitusios ir susidaro ant vandens baseinų, smėlėtų terasų, esančių virš vandeniui nepralaidžių uolienų. Jos daugiausia maitinasi atmosferos krituliais, todėl juose stinga mineralų. Čia auga pušys, gailiai, spanguolės, švyliai ir kt. Kai kurios Polesės aukštapelkės yra nemažos, pavyzdžiui, Kremnevoje pelkė Rivnės srities Rakitnovsky ir Sarnensky rajonuose.

Pereinamojo tipo pelkės taip pat gana skurdžios mineralų, jų augalinėje dangoje vyrauja beržai, pušys, viksvos, kiminai ir kt.

Be pelkių taip pat yra išskiriamos užmirkusios vietos, kuriose, nesiėmus atitinkamų priemonių, gali susidaryti užmirkusios dirvos, o vėliau – pelkės. Toks procesas stebimas esant aukštam požeminio vandens lygiui, didesniam kritulių pertekliui nei garavimui, nepakankamam teritorijos drenažui, nelaidžių ar prastai pralaidžių uolienų buvimui nedideliame gylyje. Pelkės gali susidaryti dėl netinkamo drėkinimo tinklo veikimo, vandens telkinių, tvenkinių ir kt. Užmirkimo pradžios postūmis gali būti kelerius metus trunkantis padidėjusios drėgmės laikotarpis.

Pelkių paplitimas

Ukrainoje pelkės užima didžiausius plotus miško stepių ir stepių upių slėniuose Polesėje, ypač Voluinės, Rivnės ir Černigovo regionuose,  bei Karpatuose. Vyrauja žemapelkės, kurios Polesėje sudaro iki 90% visų pelkių. Pereinamosios ir aukštapelkės užima nedidelius plotus šiaurės vakarinėje Polesės dalyje ir Karpatuose.

Užpelkėjusios Ukrainos teritorijos
Gamtinis regionas Protas, tūkst. km2 Pelkių potas, km2 Užpelkėjimas, proc. Pelkių skaičius
Polesė 99,5 6351 6,26 1535
Vakarinė 41,2 4481 10,87 947
Centrinė 41,2 4481 1,19 216
Rytinė 39,9 1651 4,14 372
Mažoji Polesė 7,9 416 5,26 91
Miškastepė 2087 3054 1,47 914
Volynės 9,9 153 1,54 65
Podolės 50,3 411 0,8 198
Dešiniojo kranto 67,1 353 0,52 251
Kairiojo kranto 64,1 2054 3,2 301
Vakarinis 17,1 83 0,48 99
Stepė 240,3 79 0,03 92
Ukrainos Karpatai 38,8 181 0,46 86
Priekarpatė 14,8 180 1,22 55
Karpatai 20,9 1 0,05 31
Užkarpatė 3,1 – – –
Kalnų Krymas 8,5 – – –
Ukraina 603,7 10081 1,68 2718

Devintojo dešimtmečio pradžioje Ukrainos pelkių ir durpynų plotas buvo 613 000 hektarų, o šiuo metu skaičiuojama apie 1 milijoną hektarų. Tuo pačiu metu gana didelė pelkių dalis yra nusausinama, naudojama žemės ūkyje ir miškininkystėje. Bendras Ukrainos melioracijos ir pelkių fondas buvo 6568,7 tūkst. hektarų. Jį sudaro pelkės, durpynai, pelkėtos ir užmirkusios žemės.

Iš viso šalies melioracijos fondo skirta 1 186,1 tūkst. hektarų, arba 18 proc., kurie nėra drenuojami. Iš jų 311,6 tūkst. hektarų yra draustiniai ir rezervatai, iš kurių didžiausi plotai yra Černigovo (47,7 tūkst. hektarų, 32,3 proc. regiono melioracijos fondo), Čerkasų (atitinkamai 38,9 tūkst. hektarų ir 100 proc.), Lvovo (29,6 proc. tūkst. ha ir 25,1 proc.) bei Sumų (23,8 tūkst. ha ir 84,1 proc.) regionuose.

Šiuo metu nusausinta 3273,6 tūkst. hektarų, arba 49,8% Ukrainos pelkių melioracijos fondo; dar 2500 tūkst. hektarų sąlyginai galima priskirti žemėms, esančioms greta nusausintų masyvų ir veikiamiems sudėtingų melioracijos melioracijos procesų. Maždaug kas šeštas hektaras nusausintos žemės yra nepalankios melioracijos būklės, o apie 70 tūkstančių hektarų žemės yra persausinta. Nusausintų žemių melioracijos būklei gerinti būtina panaudoti priemonių kompleksą – naudoti uždaras drenažo, drenažo ir drėkinimo, vandens surinkimo sistemas, plačiai diegti melioracijos procesų automatizavimą, gerinti apsėtų plotų struktūrą, ir t.t.

Ukrainos durpynų regionai

Nepaisant nedidelio pelkėtumo visoje šalyje, kai kuriuose jos regionuose pelkės yra svarbus gamtinės aplinkos elementas. Kai kurių Ukrainos regionų pelkėtumas labai nevienodas – lygumose jis mažėja iš šiaurės į pietus ir iš vakarų į rytus. Taip yra dėl to, kad ta pačia kryptimi, ypač šiltuoju metų laiku, mažėja kritulių kiekis ir didėja šilumos kiekis. Nukrypimai nuo bendro dėsningumo priklauso nuo reljefo, kvartero klodų dangos pobūdžio ir kai kurių kitų geologinių ir geomorfologinių ypatybių.

Pagal pelkėjimo lygį ir pelkių pobūdį Ukrainoje yra penkios durpyno zonos: Polesė, Mažoji Polesė, Mišktepė, Stepė ir Karpatai su Priekarpate.

Polesė

Rivnės gamtos draustinis, įkurtas 1999 m., yra didžiausias pelkių rezervatas Ukrainoje, kurio bendras plotas yra 470,47 km2. Čia, regiono Vladimiretsky, Dubrovitsky, Rakytnovsky ir Sarnensky rajonuose, yra atstovaujamos visų tipų pelkės, kurios egzistuoja Ukrainos Polesėje.

Poleskio gamtos draustinis, įkurtas 1968 m., Žitomyro srities Olevsky ir Ovruch rajonuose 201,04 km² plote. Ketvirtadalį jo teritorijos užima pelkės ir pelkėti miškai, kuriuose auga daugiau nei 500 rūšių aukštesniųjų induočių augalų, 139 samanų rūšys, dešimtys rūšių kerpių, grybų ir dumblių.

Šis durpynų regionas užima Polesės žemumą atskirose Volynės, Rivnės, Žitomyro, Kijevo, Černigovo, Chmelnickio ir Sumų regionų srityse. Polesė yra labiausiai užmirkęs (6,26 proc.) ir durpingiausias (4,32 proc.) Ukrainos regionas. Yra daugiau nei 1,5 tūkstančio pelkių, kurių bendras plotas – 635 tūkst. hektarų. Iš pelkių vyrauja žemapelkės, dažniausiai salpos, tačiau yra (dažniausiai šiaurės vakaruose) ir tarpinio tipo bei aukštapelkių.

Černigovo Pelesėje pelkėtumas siekia 5%, vyrauja žemapelkės. Didžiausios iš jų yra: Zamglajus (virš 10 tūkst. ha), Osterskojė (apie 10 tūkst. ha), Snovskoje (9,4 tūkst. ha), Smolka (virš 4,0 tūkst. ha) ir kt. Regiono Repkinsky ir Gorodnyansky rajonuose esanti Zamglajaus pelkė užima senovės perėjos slėnį Dniepro-Desnos tarpupyje. Jai priklauso keli pelkių masyvai, kuriuose nuo 1,5 iki 6 m siūlės storio durpių telkiniai buvo suformuoti ilgą laiką.

Mažoji Polesė

Mažosios Polesės durpynų regionas yra Ukrainos vakaruose, tarp Volynės ir Podolsko aukštumų Lvovo, iš dalies Rivnės, Ternopilio ir Chmelnickio regionuose. Šio krašto pelkėtumas siekia 5,26 proc., o durpingumas – 4,41 proc. Pelkių formavimuisi ir vystymuisi čia didelės įtakos turi nedidelis teritorijos išsiskirstymas ir didelis drėgnumas. Užliejamos pelkės vyrauja plačiuose mažų upelių slėniuose. Beveik visos pelkės nusausintos, jų teritorija naudojama žemės ūkio reikmėms. Šiame durpyno regione 1984 m. buvo įkurtas Buščanskio botaninis draustinis, esantis Rivnės srities Ostrožskio rajone, 385 hektarų plote. Čia saugomas upės slėnyje esantis pušynų ir alksnynų bei nendrinių viksvų pelkių kompleksas Zbitenki upės slėnyje. Pelkėje auga reti augalai, įrašyti į Ukrainos Raudonąją knygą.

Miškastepė

Mišktepių durpyno regionas užima centrinę Ukrainos dalį, o jo ribos sutampa su miškastepių fizine-geografine zona. Reikšmingas teritorijos suskaidymas ir santykinai mažas drėgnumas pelkių vystymuisi neprisideda, dėl to pelkėtumas (1,47%) ir durpingumas (1,02%) čia yra nereikšmingi. Šiai durpyno zonai būdingos žemapelkės, vienaip ar kitaip susijusios su upių slėniais. Tai salpos, terasinės, slėnio ir senvagės pelkės. Viena didžiausių – Irdynskoje pelkė (apie 5,5 tūkst. hektarų), esanti upės slėnyje. Irdynas (Dniepro baseinas) Čerkasų srities Smeljanskio ir Čerkasų rajonuose.

Regione yra penkios durpynų zonos: Volynė, Podolskas, Pravoberežnaja, Kairiojo kranto ir Rytų miškastepė. Pelkėčiausia ir durpingiausia vietovė yra Kairiojo kranto miškastepė.

Stepė

Stepių durpyno regionas užima teritoriją šalies pietuose ir pietryčiuose stepių zonoje. Administracine prasme ji apima atskiras dalis, esančias Odesos, Nikolajevo, Chersono, Dnepropetrovsko, Zaporožės ir Donecko srityse, taip pat pietinėse Kirovogrado ir Charkovo sričių dalyse bei Krymo plokščiojoje dalyje. Užmirkimas ir durpingumas čia nežymūs (atitinkamai 0,03 ir 0,02%). Vyrauja žemapelkės, užliejamos pelkės, upių terasose – užliejamos pelkės. Šiai durpyno zonai būdingos pelkės Dniepro žemupyje, Pietų Bugo, Dniestro ir Dunojaus upėje.

Karpatai ir Priekarpatė

Karpatų ir Priekarpatės durpyno regionas užima teritoriją nuo vakarinės Ukrainos sienos iki Dniestro, Bistricos ir Pruto aukštupio – Užkarpatės, Ivano Frankivsko, Lvovo ir Černivcių regionų. Šis durpyno regionas suskirstytas į tris durpyno zonas – Karpatus, Karpatus ir Užkarpatę. Labiausiai užmirkę (1,22 proc.) ir durpingiausi (0,99 proc.) yra Karpatai, kuriuose dažniausiai aptinkamos žemapelkės salpos, slėnių ir baseinų pelkės.

Karpatuose pelkių daugiau, taip pat vyrauja žemapelkės, tačiau jose yra nereikšmingų plotų. Užkarpatėje didžioji dalis pelkių yra upės Tisos slėnyje.

Andriy Ivchenko

Vertė J. Mackevičius
Šaltinis – Foto Ukrainy