Žiedinių augalų šeima, kuriai dabar priskiriama iki 300 augalų rūšių. Šeimą pirmasis išsamiai savo monografijoje aprašė vokiečių botanikas Gottfried Wilhelm Johannes Mildbraed 1908 metais.

Stylidium dichotoma. Charles Lemaire, Flore des serres et des jardins de l’Europe (1850, volume 6, plate 606)

Sistematinė šeimos padėtis: Karalystė – Augalai (Plantae), skyrius – Magnolijūnai (Magnoliophyta), klasė – Magnolijainiai (Magnoliopsida), eilė – Astriečiai (Asterales), šeima – Piestūniniai (Stylidaceae).

Šeimoje yra 5 gentys: Forstera, Levenhookia, Oreostylidium, Phyllachne ir Stylidium. Gentis atrasta visai nesenai,  1981 buvo žinoma tik  155 jos rūšių atstovų, o 2002 metu duomenimis žinomų rūšių skaičius gerokai išaugo (Forstera – 5, Levenhookia – 10, Oreostylidium – 1, Phyllachne – 4, Stylidium – 221).  Atrandamos ir aprašomos vis naujos rūšys, ypač Stylidium gentyje. Būtent apie pastarosios genties atstovus toliau ir kalbėsime, nes tik jie vieni priklauso pseudovabzdžiaėdžiams augalams.

Piestūnė (Stylidium)

Manoma, kad gentyje yra apie 300 rūšių. Kol kas tinkamai aprašyta tik 240.

Dažniausia tai – Australijos ir Naujosios Zelandijos endemikai.

Dėl savo unikalios žiedo sandaros šie augalai dar vadinami „trigeriniais augalais”.

Angliškai žodis „trigger” — spragtukas, (ginklo) gaidukas. Trigeris – elektroninis, pneumatinis arba hidraulinis įtaisas, galintis nuolat būti vienoje iš 2 stabilių pusiausvyros būsenų ir peršokantis iš vienos būsenos į kitą, tik paveikus išoriniam signalui.

Mokslinis augalo pavadinimas kilęs ne iš lotyniško, bet iš graikiško žodžio „stylos” – kolona.

Piestūnės žiedas apsidulkina savotiško darinio iš suaugusių piestelės ir kuokelių. Prisiartinus ir nutūpus vabzdžiui, sujudinus žiedą, trigeris apiberia vabzdį žiedadulkėmis.

Stylidium debile žiedyno fragmentas

Piestūnės retai būna vienmečiai augalai. Dažniausiai tai daugiametės žolės, kartais turinčios požeminius svogūnėlius, kuriuose kaupiasi maisto medžiagos. Augalai formuoja lapų skrotelę prie žemės, turi sąlyginai ilgus žiedynstiebius.

Visas augalo paviršius padengtas medžiojančiais liaukiniais plaukeliais, sugebančiais prisivilioti ir pagauti vabzdžius. Vabzdžiai, kuriuos augalas medžioja yra gerokai mažesni nei tie, kurie jį apdulkina.

Vis labiau sistematikai linkę priskirti šį augalą tikriesiems vabzdžiaėdžiams augalams, nes atsiranda įrodymų, kad šie augalai ne tik išskiria proteazes (virškinimo fermentus), bet ir absorbuoti proteazių veiklos pasekoje atsilaisvinusias medžiagas.

Piestūnės sėkmingai auginamos dirbtinėmis sąlygomis auginant jas durpiniame substrate. Substrato drėgmę reiktų palaikyti panašiai kaip ir kitiems vabzdžiaėdžiams augalams (pavyzdžiui, saracėnijoms, saulašarėms). Dauguma rūšių yra atsparios šalčiui (-1 – -2°C).

Dauginimas sėklomis labai komplikuotas. Tačiau augalai gerai dauginasi skrotelės dalimis.

Informacijos šaltiniai:

  1. Wikipedia,
  2. Curtis’s Botanical Magazine. (1832). Stylidium scandens, Volume 59: Plate 3136.
  3. Good, R. (1925). On the Geographical Distribution of the Stylidiaceae. New Phytologist, 24(4): 225-240.
  4. Laurent, N., Bremer, B., Bremer, K. (1998). Phylogeny and Generic Interrelationships of the Stylidiaceae (Asterales), with a Possible Extreme Case of Floral Paedomorphosis. Systematic Botany, 23(3): 289-304.
  5. Erickson, Rica. (1961). An introduction to triggerplants. Australian Plants, 1(9): 15-17. (Available online: HTML)
  6. Darnowski, Douglas W. (2002). Triggerplants. Australia: Rosenberg Publishing. ISBN 1-877058-03-3
  7. Findlay, G.P. and Pallaghy, C.K. (1978). Potassium chloride in the motor tissue of Stylidium. Australian Journal of Plant Physiology, 5(2): 219 – 229. (Abstract available online: HTML)
  8. Armbruster, W.S., Edwards, M.E., Debevec, E.M. (1994). Floral Character Displacement Generates Assemblage Structure of Western Australian Triggerplants (Stylidium). Ecology, 75(2): 315-329.
  9. Findlay, G.P. (1978) Movement of the Column of Stylidium crassifolium as a Function of Temperature. Australian Journal of Plant Physiology, 5(4): 477-484.
  10. Armbruster, W. S., and N. Muchhala. 2009. Associations between floral specialization and species diversity: cause, effect, or correlation? Evolutionary Ecology, 23: 159-179.
  11. Darnowski, D.W., Carroll, D.M., Płachno, B., Kabanoff, E., and Cinnamon, E. (2006). Evidence of protocarnivory in triggerplants (Stylidium spp.; Stylidiaceae). Plant Biology, 8(6): 805-812. (Abstract online: HTML)
  12. Darnowski, D., Moberly, S., and Plachno, B. 2007. Triggerplants (Stylidium spp.; Stylidiaceae): A Previously Unrecognized Genus of Carnivorous Plants. Proceedings of the 2007 Botany and Plant Biology Joint Congress, Botanical Society of America. Abstract accessed online: 21 March 2007.
  13. Information from a October 26, 2004 edition of „Talking Plants”, a program of the Botanic Gardens Trust, a division of the New South Wales Department of Environment and Conservation
  14. Carlquist, S.J. (1969). Studies in Stylidiaceae: New taxa, field observations, evolutionary tendencies. Aliso, 7: 13-64.
  15. Darnowski, Douglas W. (2002). The history of triggerplants. International Triggerplant Society. (Archived, available online: HTML)
  16. Wagstaff, S.J. and Wege, J. (2002). Patterns of diversification in New Zealand Stylidiaceae. American Journal of Botany, 89(5): 865-874. (Available online: HTML or PDF versions)

Jogaila Mackevičius