Musėkautas

Vabzdžiaėdžiai augalai ir jų aplinka – Carnivorous plants and their habitats

Tarptautinė vabzdžiaėdžių augalų draugija (ICPS) skelbia 2022 metų nuotraukų konkursą.

Konkurso rezultatai bus paskelbti  2022 m. gegužės 4 d., Pasaulinės vabzdžiaėdžių augalų dienos proga. Nuotraukų pateikimo terminas yra 2022 m. balandžio 22 d. Nugalėtojai gaus 1 metų ICPS narystę. Daugiau informacijos rasite nuotraukų konkurso taisyklėse.

2022 m. teisėjai yra 2021 m. nuotraukų konkurso nugalėtojai:

  • Stephane Joly iš Prancūzijos,
  • Krzysztof Banaś iš Lenkijos,
  • Phillip Bernie iš Australijos.

Praėjusiais metais turėjome apie 150 nuotraukų – šiemet tikimės bus daugiau!

Nuotraukų konkursą kuruoja ICPS švietimo direktorius Kenny Coogan.

ICPS informacija

Per beveik 12 svetainės gyvavimo metų čia buvo ne vienas iššūkis. Atėjo metas kiek sudėtingesniems išbandymams. Taigi, skelbiame „Skendenių iššūkį“!

Labai nesigilindami į skendenių mokslinius tyrimus ir visus sistematinius bei identifikavimo niuansus, priimkim de facto, kad Lietuvoje galima rasti keturias jų rūšis: mažąjį, paprastąjį, balinį ir pelkinį skendenius. Ir visas šias rūšis reikia atrasti, nufotografuoti ir atsiųsti svetainės administracijai iki metų pabaigos – va ir visas iššūkis.

Nuotraukos dydis ne mažiau 600×600 ir ne daugiau 1200×1200 pikselių, failo formatas – JPG.

Taip pat turi būti pateikta ši informacija: fotografo vardas pavardė, elektroninio pašto adresas, kiekvienos nuotraukos data ir vietos aprašymas.

Nuotraukas galima atsiųsti svetainės administracijai elektroniniu paštu [email protected] arba pasinaudoti didelių failų persiuntimo paslaugas teikiančiais puslapiais, atsiunčiant administracijai nuorodą ir likusią informaciją elektroniniu paštu (mes visada atsiųsime patvirtinimą, kad jūsų informacija sėkmingai gauta).

Skaityti toliau…

Pirmą kartą apie europinį maldininką (Mantis religiosa) prakalbom 2020 metų vasaros pabaigoje, tada ir supažindinome skaitytojus su šiuo egzotiniu vabzdžiu. O pernai pateikėm išsamesnę „instrukciją“, kaip jų ieškoti, ko žvalgytis ir, žinoma, ką daryti pastebėjus. Nors instrukcijoje buvo nurodyti tiesioginiai mokslininkų, renkančių informaciją apie maldininkus, kontaktai, kai kas atsiuntė nuotraukas svetainės administracijai. Nepergyvenkite, jūsų duomenys nepasimetė, jie visi kuo stropiausiai persiųsti ten, kur reikia.

Ir dabar norėčiau pasidalinti tomis nuotraukomis, kurios pasiekė mūsų pašto dėžutę.

Puikus „derlius“. Norėtųsi taip ir toliau. Todėl 2022 metais skelbiame maldininkų iššūkį. Sudalyvauti nesunku, tereikia atsiųsti viso maldininko nuotrauką, stengiantis jį nufotografuoti taip, kad ir pats maldininkas kuo geriau matytųsi, ir būtų galima bent jau nuspėti, kur jis rastas. Taip pat prašome elektroniniame laiške pridėti tą pačią informaciją, reikalingą mokslininkams – data, vieta, vietovės aprašymas. Visa jūsų informacija bus perduota ir šių vabzdžių tyrinėtojams, ir paskelbta svetainėje. Nuotraukų lauksime iki 2022 m. spalio 30 dienos.

Na, o koks gi iššūkis be apdovanojimų. Subursime kompetentingą komisiją (geriausiai pasaulis matomas vaikų akimis), kuri išrinks tris geriausias nuotraukas. Jų autoriai gaus dovanų lietuvišką knygelę apie maldininkus.

Smagių susitikimų su maldininkais!

Jogaila Mackevičius

I dalis. Įvadas. Sėjos sąlygos

II dalis. Atskirų genčių augalų sėklų sėjos specifika

Aldrūnė (Aldrovanda vesiculosa)

Kadangi augalai yra reti, o jų sėklų įsigyti galima dar rečiau, tokia sėjos yra labai ribota. Nepaisant to, neseniai gavau daugybę šių augalų sėklų iš įvairių Europos vietovių.

Atrodo, kad sėklos, kurioms reikia ilgo ramybės laikotarpio, dygsta gana prastai. Giberelino panaudojimas yra naudinga ramybės būsenos nutraukimo procedūra. Remiantis mano patirtimi, po derliaus nuėmimo pasėta šviežia sėkla pradeda dygti spontaniškai po dviejų mėnesių. Sėklos, 2-3 metus laikomos šaldytuve 2-5°C temperatūroje, net šaldytuve (!!!) pradeda dygti savaime. Sėklos viršuje atsiradęs baltas iškilimas su juodu galu (0,5–1 mm) apibūdina daigumą. Tokias sėklas galima laikyti šaldytuve kelis mėnesius. Kai jas galima patalpinti pakankamai apšviestoje vietoje, kur temperatūra yra maždaug 25 °C, dygimas greitai baigsiasi. Jauni daigai apie 0,5 cm ilgio išlieka du mėnesius.

Daugelis sėklų (60–80 %) yra užterštos viduje, todėl ši didelė sėklų partijos dalis miršta.

Vaivorykštenis (Byblis gigantea, B. aquatica, B. filifolia, B. liniflora, B. rorida)

Byblis liniflora kambario temperatūroje (15-25°C) sudygsta per dvi ir daugiau savaičių. Sėklos sėjamos (5-10) anksti pavasarį (vasario-balandžio mėn.) į standartinės sėklų sėjos substratą (durpės – smėlis santykiu 2:1), į plastikinius vazonus (pvz., 8×8 cm). Sėklos sudygsta per kelias dienas ar savaites. B. liniflora yra vienmetis augalas, kuris dažniausiai žūva žiemą. Kartais augalai išgyvena žiemą ir toliau auga pavasarį. Kadangi daugumoje atvejų šie augalai auga kaip vienmečiai augalai, jie turi žydėti tais pačiais metais, kai sudygsta, kad užtektų sėklų kitiems metams. Subrendę Byblis liniflora augalai neturėtų būti persodinami, nes turi jautrią šaknų sistemą, kuri, jei bus pažeista, neataugs. Persodinti galima tik jaunus augalus (1-2 cm), elgtis reikia labai atsargiai, persodinti kol jų šaknys dar tvirtai neįsitvirtinusios substrate. Taip persodinant nebus sunaikintos šaknys. Persodindami išimkite žemės gumulą su šaknimis.

Byblis aquatica dygsta aukštesnėje nei (27-35°C) temperatūroje ir reikalauja didelės santykinės drėgmės.

Byblis gigantea sėkloms reikia šilumos stratifikacijos (žr. Pirmą dalį), nors geras daigumas buvo gautas naudojant ir giberelio rūgštį. Naudojant gibereliną, sėklos 24 valandas mirkomos giberelino rūgšties tirpale, o po to paskleidžiamos ant substrato paviršiaus (durpės – smėlis santykiu 2:1). B. gigantea pradeda dygti per kelias savaites, esant maksimaliai 15-25°C temperatūrai.

Kriauklenis (Cephalotus folicularis)

Kriauklenio sėklos sėjamos ant substrato paviršiaus (durpės – smėlis santykiu 3: 1) arba gyvų kiminų (gali būti sumaišyti su perlitu). Sėkloms dygti reikalingi temperatūros svyravimai. Sėklos paprastai sudygsta per kelis mėnesius, literatūroje minima iki penkių mėnesių. Jauni daigai labai jautrūs ir dažnai žūva. Jas galima persodinti praėjus metams po sėjos. Deja, dėl mažos galimybės gauti  sėklų, praktinės informacijos apie sėją yra mažai.

Darlingtonia (Darlingtonia californica)

Kaliforninės darlingtonijos sėklas reikia stratifikuoti šaltai (žr. Pirmoje dalyje). Sėklos sudygsta per vieną ar dvi savaites, tačiau dygimas  gali užsitęsti iki kelių mėnesių. Sėjai naudojamas durpių ir smėlio mišinys (3:1) arba gyvi kiminai. Darlingtonijos sėjinukai netoleruoja aukštesnės nei 30°C temperatūros. Pasėtai sėklai reikia stratifikacijos periodo, kai maksimali temperatūra yra 17–25°C. Paprastai sėjai yra tinkamesnės lauko sąlygos. Kai tik jauni daigai išsivysto iki 2–5 tikrųjų lapelių, juos galima persodinti. Daigai ne itin lengvai persodinami. Nepersodinkite žiemą! Geriausi rezultatai pasiekiami persodinant daigus pavasarį prieš atsinaujinant aktyviam augimui.

Įdomų pastebėjimą padariau, kai darlingtonijos sėklą sėjau iš aukštikalnių (apie 1900 m). Nepaisant didelio daigumo procento (70–80%), pasėjus 20–25°C temperatūroje, visi daigai ankstyvoje vystymosi stadijoje sunyko. Kitos sėklos iš kai kurių šiltesnių vietų sudygo be jokių problemų ir dabar gerai auga. Atrodo, kad sėklų kilmė yra labai svarbi: naudokite tinkamas sėjos sąlygas. Tokiu atveju sėklos iš vietovių, kuriose yra žema temperatūra, turėtų būti ir sėjamos žemesnėje temperatūroje.

Musėkautas (Dionaea muscipula)

Jautriojo musėkauto sėkloms reikalinga šalta stratifikacija ir standartinis sėjos substratas (durpės – smėlis santykiu 2:1). Sėklos sudygsta esant 15-25°C temperatūrai ir 100% santykinei oro drėgmei per kelias savaites. Dygimas yra gana ilgas. Jauni daigai persodinami, kai turi bent 3 tikrus lapus.

Iškart po derliaus nuėmimo be stratifikacijos pasėtos šviežios sėklos dygsta prastai (5-20%), o šaldytuve tris metus laikomos veislės ‘Akai Ryu’ sėklos labai gerai sudygo (80%).

Saulašarės

Drosera gentis yra labai didelė, o įvairios rūšys ganėtinai skiriasi pagal savo auginimo sąlygas. Šiuos augalus galima suskirstyti į kelias grupes pagal geriausius sėjos būdus.

1. Tropinės ir subtropinės saulašarės

Šią grupę sudaro dažniausiai auginamos saulašarės, tokios kaip D. capensis, D. capillaris, D. cuneifolia, D. dielsiana, D. indica, D. montana, D. spatulata ir kt.; bet taip pat apima labai retas rūšis, tokias kaip D. glabripes, D. glanduligera, D. graminifolia, D. villosa ir kt. Australijos miškų saulašarės sudaro ypatingą grupę. Tai D. adelae, D. prolifera ir D. schizandra.

Įprasta sėjai naudojamas substratas – durpių ir smėlio mišinys (2:1). Temperatūra turi būti palaikoma nuo 19 iki 25 ° C. Sėklos sudygsta per kelias dienas ar savaites. D. glanduligera buvo pasėta 8-12°C temperatūroje, o dygimas prasidėjo po kelių savaičių ir tęsėsi kelis mėnesius. Miškinių saulašarių grupė (D.adelae ir kt.) sėjama 28-35°C temperatūroje. Retos rūšys, ypač Pietų Amerikos rūšys, dygo ilgai, paprastai kelis mėnesius, o daigumas buvo labai nenuspėjamas. Jūs turite tai išbandyti patys. Jei jūsų sėklos buvo visiškai šviežios, jos turėtų sudygti per 4 savaites.

Daigai pavieniui arba grupelėmis persodinami į šviežią substratą kai tik jauni augalai yra pakankamai dideli. Pakartotinis persodinimas nepadarys žalos.

2. Šalčio poveikio reikalaujančios saulašarės

Šią augalų grupę sudaro amerikietiškos ir europinės saulašarės: D. anglica, D. filiformis, D. intermedia, D. linearis ir D. rotundifolia; Naujosios Zelandijos ir Australijos saulašarės: D. arcturi, D. binata ir D. stenopetala. Visų šių rūšių dygimui reikalinga šaltoji stratifikacija. Šioms rūšims naudojamas mišrus substratas (durpės ir smėlis santykiu 3:1). Sėklos paprastai sudygsta per kelias savaites po stratifikacijos. D. binata stratifikacija nereikalinga, jei ji sėjama iš karto po derliaus nuėmimo. Šviežia D. arcturi sėkla, stratifikuota -5-12°C temperatūroje, sudygsta per 3 mėnesius. Pasėtų sėklų daigumas po 5 mėnesių buvo maždaug 5%.

Jei galima auginti lauke, europines rūšis galima sėti iš karto, kai subręsta sėklos. Dalis sėklų sudygs tais pačiais metais, likusi dalis – kitų pavasarį. Patirtis rodo, kad sėklas galima sėti lauke rudenį (spalio – lapkričio mėn.), kad sudygtų pavasarį. Vazonai visą šį laiką jos turi stovėti vandenyje, tačiau juos reikia saugoti nuo lietaus. Žiemą vazonus dengia sniegas.

3. Nykštukinės saulašarės

Australijos nykštukinės saulašarės D. ericksoniae, D. nitidula, D. ocidentalis, D. pulchella, D. pygmaea ir kt.; sėjamos ant įprasto substrato (durpės ir smėlio mišinys santykiu 2:1), esant 15-25°C temperatūrai. Terminis stratifikavimas arba pelenų pridėjimas lemia tolygesnį dygimo greitį ir yra naudingas sėjant kai kurias retas rūšis (D. lasiantha ir kt.). Abi procedūros gali būti naudojamos ir įprastoms rūšims sėti. Naudojant šį metodą, jos sudygsta greičiau, o sėjinukų  skaičius padidėja. Taip pat galima naudoti giberelio rūgštį. Sėklos pradės dygti po kelių savaičių.

4. Gumbinės ir Pietų Afrikos saulašarės

Australijos gumbinės saulašarės D. erythrorhiza, D. gigantea, D. marchantii, D. menziesii, D. stolonifera ir kt., bei retos Pietų Afrikos saulašarės D. cistiflora, D. hilaris, D. pauciflora, D. regia, D. trinervia ir kt. dygsta sunkiai ir dažnai sudygsta po 3 ar daugiau metų. Norėdami sėkmingai jas sudaiginti, naudokite dūmų ir šilumos stratifikaciją (žr. Pirmoje dalyje). Pelenų arba giberelino pridėjimas lemia sėkmingesnį dygimą, tačiau dažnai reikia atlikti daugybę bandymų. Sėklos sėjamos ant mišraus substrato (durpės – smėlis santykiu 1:1) 10-18°C temperatūros intervale. Kai kurios rūšys sudygsta tik temperatūrai nukritus iki 5-10°C! Jauni daigai turi mažesnį atsparumą sausrai, todėl ramybės sezono metu substratą reikia palaikyti šiek tiek drėgną. Tačiau dėl didelės drėgmės ir užmirkusio substrato sodinukai nyksta.

5. Ypatingos saulašarių rūšys: D. petiolaris grupė, D. dilatato-petiolaris, D. falconeri, D. lanata, D. ordensis ir kt.

Šiaurės Australijoje yra keletas labai įdomių saulašarių rūšių, kurios buvo neseniai atrastos ir aprašytos. Šie nuostabūs tvirti augalai turi tam tikrų ypatingų ekologinių poreikių, kuriuos reikia pakomentuoti. Apgailestauju, kad turiu mažai duomenų apie sėkmingą jų auginimą.

Augalai auga nuo lapkričio iki gegužės, dažniausiai saulėtose vietose, 24-32°C temperatūroje. Dažnai jie aptinkami ir itin durpinguose, ir smėlinguose dirvožemiuose, kartais panirę vandenyje. Santykinė oro drėgmė svyruoja apie 50–90%. Augalai pirmą kartą žydi lapkritį, pakartotinai – gegužę.

Ramybės laikotarpis trunka nuo liepos iki spalio. Ramybės sezono metu kritulių nėra, o dirvožemis pamažu sausėja, kol galiausiai visiškai išdžiūsta. Santykinė oro drėgmė nukrenta iki 20-40%, esant 14-32°C temperatūros diapazonui.

D. petiolaris grupės rūšių sėklos sėjamos ant substrato paviršiaus (durpės – smėlis santykiu 3:1 arba 3:2). Dygimas prasideda po kelių savaičių, bet kartais užsitęsia net kelis mėnesius. Turėti kantrybės! Sėklas reikia sėti 25–35°C temperatūroje, išlaikant aukštą santykinę oro drėgmę. Gera ventiliacija reikalinga, kad sėklos ir sėjinukai nepasiduotų grybų atakoms. Žiemą reikia dirbtinės šviesos, nes dėl šviesos trūkumo šie augalai žus. Jei temperatūra per žema, sėklos gali pereiti į ramybės būseną!

Įdomu pastebėti, kaip naujausia patirtis rodo, kad dauguma šios grupės rūšių patikimai dygsta 16°C temperatūroje, pvz. D. caduca, vis dėlto kai kuriems, pavyzdžiui, D. falconeri, norint pradėti dygti, reikalinga aukšta, beveik 35°C temperatūra.

Rasotė (Drosophyllum lusitanicum)

Maža juoda sėkla yra padengta kietu dangalu. 3-5 sėklos sėjamos į molinius vazonus (12-18 cm skersmens) ant drėgno, gerai nusausinto substrato paviršiaus (durpės – smėlis – perlitas santykiu 2:1:1). Sėklos dygsta be šviesos ir gali būti uždengtos nepermatomu dangteliu. Kai tik pasirodys jaunas daigas, reikia nuimti dangtelį, kad daigai gautų pakankamai šviesos.

Yra žinomi keli sėkmingo daiginimo būdai. 4-10% sieros rūgštis buvo panaudota kietiems sėklos dangalams, neleidžiantiems jai dygti, pašalinti. Šiuo metu galime rekomenduoti šiuos metodus: (1) Pašalinkite išorinio dangalo galiuką, kol pasirodys baltas endospermas, arba nušlifuokite egzospermą dilde ar švitriniu popieriumi, tada pasėkite sėklas; (2) naudokite pirmąjį metodą ir 24 valandas pamirkykite sėklą giberelio rūgšties tirpale; (3) prieš sėją 24 valandas pamirkykite sėklą „dūmų vandens“ tirpale. Visais atvejais sėklą rekomenduojama 24 valandas mirkyti gryname vandenyje, kad būtų galima nupjauti egzospermą (išorinį dangalą).

Sėklos sudygsta per kelias savaites, o santykinė oro drėgmė neturi būti didelė. Jei naudosite gibereliną, sėklos sudygs per savaitę. Priešingu atveju sudygsta per 2-3 savaites. Didelės santykinės drėgmės sąlygomis daigai žūva. Kai tik pasirodys daigai, sumažinkite drėgmę ir pradėkite vėdinimą. Daigai taip pat reikalauja daug šviesos. Drosophyllum augalų priežiūros raktas yra išlaikyti drėgną, bet ne šlapią dirvą.

Naujausia patirtis parodė, kad rasotę galima lengvai užsiauginti, pvz.,  ant palangės, kai augalai laistomi iš apačios pagal poreikį. Substratas  turi būti drėgnas, bet ne šlapias. Nebūtina naudoti dviejų vazonų, kaip buvo parašyta pirmoje dalyje. Janas Flisekas taip pat parodė, kad sėklos galėjo sudygti šviesoje. Per pirmuosius mėnesius po sudygimo žuvo apie 40% augalų. Augalams subrendus, pavojus permirkti  arba žūti dėl išdžiūvimo yra minimalus.

Genlisėja (Genlisea)

Genlisea genties rūšių sėklos sėjamos įprasto substrato paviršiaus (durpės – smėlis santykiu 3:1) 25-35°C temperatūroje. Paprastai jos sudygsta per kelias savaites ar mėnesius. Praėjus dviem mėnesiams po sudygimo, daigai pasiekia 4 mm skersmens dydį. Neseniai buvo paskelbtas naujas sėjos būdas, kuris buvo naudojamas Utricularia ir Heliamphora gentims. Sėklos sėjamos į vazonus, užpildytus durpių  ir smėlio mišiniu (1:1). Vazonai laikomi vandenyje taip, kad vandens lygis siektų bent 4 cm žemiau vazono krašto. Kiekvieną vazoną reikia laistyti iš viršaus tris kartus per dieną penkias ar daugiau minučių vieno laistymo metu. Šioms sėkloms taip pat reikia daug šviesos, bent jau dirbtinės šviesos ir 10-12 valandų fotoperiodo. Sėkloms taip pat reikia svyruojančios temperatūros, kai dienos temperatūra viršija 35 °C, o naktį žemesnė nei 18 °C. Gera ventiliacija taip pat būtina nuo sėjos pradžios, tačiau reikia vengti per didelio išdžiūvimo.

Antroji Genlisea sėklų procedūra yra pagrįsta sėjimu ant grynų durpių paviršiaus. Sėklos yra vazono centre (apie 30 sėklų 1 cm2) ir apipurškiamos nedideliu kiekiu GA3. Vanduo tik iš apačios! Genlisea genties rūšių sėklos paprastai yra mažai gyvybingos. Sėkmingas daigumas pasiekiamas naudojant giberelio rūgštį, rekomenduojama dirbtinė šviesa.

Heliamfora (Heliamphora)

Deja, ypatingų šios genties sėjos pastebėjimų neturiu, nes sėklos labai retos ir brangios. Vienintelis tinkamas metodas yra aukščiau aprašyta Genlisea genties sėjos procedūra.

Įprastas vabzdžiaėdžių augalų sėklų sėjos būdas sukelia sodinukų mirtį užsikrėtus grybeline infekcija, todėl galime tik daryti prielaidą, kad šios genties sėklose nėra nei trumpo gyvybingumo laikotarpio, nei nežinomų ramybės būseną skatinančių veiksnių.

Kita vertus, kai kurie eksperimentai parodė, kad šviežios sėklos sudygo be ypatingų sąlygų ir be jokio stratifikavimo. Sėkla buvo sėjama ant gyvų kiminų arba grynų durpių paviršiaus, vazonus laikant uždarame akvariume. Sėklos dygsta nuo vienos savaitės, kol praėjo keli mėnesiai esant 22°C temperatūrai. Šviežia H. heterodoxa sėkla, pasėta iškart po derliaus nuėmimo, visiškai nesudygo, tačiau 1-2 metus šaldytuve laikyta H. nutans sėkla sudygo po mėnesio, o daigumas siekia apie 5%. Daigai augo labai lėtai, 3 mm per 2 mėnesius, o po to žuvo. Pasėtai sėklai reikia daug šviesos. Deja, jauni daigai auga lėtai ir tikėtini dideli nuostoliai. Vazonai neturi likti vandenyje, o laistyti reikia iš viršaus, naudojant vandenį be mineralinių medžiagų. Jauni daigai yra jautresni aukštesnei temperatūrai nei vyresni augalai, todėl vasarą juos saugome nuo tiesioginių saulės spindulių, kai maksimali temperatūra 18-25°C.

Ibicela ir proboscidėja (Ibicella et Proboscidea)

Prieš sėją nupjaukite ploną egzospermo (išorinio dangalo) gabalėlį ir palikite sėklą 24 valandas mirkti giberelino rūgšties tirpale. Janas Flisekas rekomenduoja pašalinti visą egzospermą. Sėklos sėjamos į didelius vazonus (16 x 16 cm), sudygsta per kelias dienas ar savaites. Santykinė oro drėgmė turi būti 60%, o temperatūra – 20-30°C. Jei nepašalinsite egzospermo, dygimas pailgės kelis mėnesius. Proboscidea paprastai sudygsta per 4 dienas ar kelias savaites po sėjos naudojant GA3, o Ibicella sudygsta per 6–8 savaites naudojant GA3.

Durpių, smėlio (arba perlito) ir kompostuoto mėšlo (ar granuliuotų trąšų) mišinys santykiu 15:4:1 yra tinkamas substratas. Po sudygimo daigams reikalinga gera ventiliacija. Tokiomis sąlygomis augalai auga greitai ir net pražysta po 6 savaičių nuo sėjos.

Ąsotenis (Nepenthes)

Ilgos, plonos sėklos sėjamos ant gyvų kiminų paviršiaus arba paprasto substrato (durpės – smėlis santykiu 2:1). Dygimas yra ilgas procesas, trunkantis kelis mėnesius 12-30°C temperatūroje. Kai kurios sėklos gali sudygti per kelias dienas (11), o kitos gali užtrukti keletą mėnesių (6–8) po jų pasėjimo. Mano N.albomarginata sėklos pradėjo dygti vos ne po metų. Vyrauja nuomonė, kad Nepenthes sėklų gyvybingumas yra labai ribotas ir po kelių mėnesių laikymo jos nesudygs. Negalime to patvirtinti ar paneigti. Nepaisant to, žinoma, kad kai kurios rūšys elgiasi kitaip, pvz., N. fusca, kuri po 14 mėnesių laikymo sudygsta 90%. N. bicalcarata arba N. ampullaria sėklos gyvybingumas ribojamas iki kelių savaičių. N. pervillei sėklos sudygo po 3 metų laikymo šaldytuve.

Ąsotenių sėklos gamtoje dažnai yra užterštos grybelių sporomis. Mano pastarojo meto darbo patirtis parodė, kad maždaug 17 rūšių, surinktų natūraliose vietose (tuo pačiu metu), dygsta gana netaisyklingai. Kai kurių rūšių N. sanguinea, N. singalana, N. ramispina, N. densiflora, N. lavicola ir N. mikei sėklos pradeda dygti po 2-3 mėnesių, bet tik po lokalaus nežinomo grybelio užpuolimo, kuris savaime išnyksta per 2-3 savaites. Kitų rūšių  N. dubia, N. inermis, N. ovata ir kt. sėklos nuo sėjos nesudygo 8 mėnesius.

Tuklės (Pinguicula)

Rūšys, kurioms reikalingas šaltas stratifikacijos laikotarpis, susideda iš Europos, Japonijos, Pietų Amerikos ir Azijos rūšių, kurios formuoja miegančius pumpurus (hibernakulas), kad išgyventų užšalusį žiemos sezoną. Tai P. alpina, P. grandiflora, P. leptoceras, P. longifolia, P. macroceras, P. vallisneriifolia, P. vulgaris ir kt. Kai kurioms rūšims, kurios nesudaro žieminių pumpurų, reikalingas vėsus stratifikacijos laikotarpis, kad sėkmingai sudygtų. Jų gimtosiose vietovėse nėra šalnų, žiemą temperatūra nukrenta iki 0–15°C. Šie augalai sumažina savo augimą, tačiau jų įpročiai išlieka tokie patys. Rūšys apima P. caerulea, P. crystallina, P. crystallina ssp. hirtiflora, P. lusitanica, P. lutea, P. primuliflora, P. pumila ir kt.

Šių rūšių sėkloms reikia šalto stratifikavimo, galime naudoti kai kuriuos aprašytus būdus, pvz., toms Drosera genties rūšims, kurioms reikalingas šaltasis laikotarpis. Šioms rūšims geriausia auginti lauke. Daugelį jų sunku auginti patalpose ar šiltnamyje. Sėklos pradeda dygti per dvi ar daugiau savaičių po stratifikacijos pabaigos.

Kiti šios grupės augalai sėjami substrato  paviršiuje esant 15-25°C temperatūrai, o geriausias laikas sėti – pavasaris. Temperatūros svyravimai tarp dienos ir nakties yra naudingi, kaip ir paprastai žemesnė temperatūra.

Kad kai kurios rūšys geriau dygtų; pvz. P. mundii, P. vallisneriifolia; padeda stratifikacija 5-10°C temperatūroje trumpą laiką (1-4 savaites). Sėklos sudygs per kelias dienas ar savaites.

Tuklių rūšims sėti yra dviejų tipų substratai. Pagrindinės arba šarminės auginimo terpės tinka rūšims, mėgstančioms šarminį dirvožemį; P. alpina, P. crystallina, P. dertosensis, P. longifolia, P. lusitanica, P. vallisneriifolia ir kt. Jį sudaro durpės, klintys, plautas žvyras ir kalkakmenio skalda, kartais sumaišyta su pemza (2 :1:0, 5:1), arba vadinamasis minkštasis travertinas, kuris yra minkštas akytas kalkakmenio konglomeratas, kuris sugeria vandenį. Pasirodė, kad tai tinka sėti ir auginti daugelį rūšių, kurios mėgsta kalkes, pavyzdžiui, meksikietiškas rūšis. Sėklos sėjamos tiesiai ant drėgnų akmenų. Gamtoje ant vertikalių uolų paviršių augančių tuklių – P. alpina, P. crystallina, P. longifolia ir P. vallisneriifolia – ekologiniai stebėjimai parodė, kad šios rūšys mieliau sėjamos ir auginamos vertikaliai pasvirusioje terpėje, pro kurią teka vanduo. Šis auginimo būdas nėra būtinas.

Kitoms rūšims – P. corsica, P. grandiflora, P.leptoceras, P. lutea, P. primuliflora, P. pumila, P. vulgaris ir kt. – mes naudojame substratą, sudarytą iš durpių ir smėlio santykiu 3:1.

Meksikos sukulentinės rūšys, tokios kaip P. acuminata, P. agnata, P. gracilis, P. moranensis, P. potosiensis ir kt., sėjamos ant substrato, sudaryto iš durpių, išplauto žvyro, kreidinio molio ir kalkakmenio skaldos (2:1:0,5:1), paviršiaus 20-28°C temperatūroje. Kaip alternatyvią terpę naudojame durpi, dulkėto perlito ir kalkakmenio skaldos mišinį (1:1:0,5) arba minkštą travertiną. Sėklos sudygs per kelias dienas (7) ar savaites. Iš karto po to, kai pasirodys sodinukai, turite užtikrinti gerą vėdinimą. Įdomus faktas yra tai, kad rūšys, dygstančios terpėje su minkštu travertinu, auga greičiau nei kitose terpėse.

Atogrąžų rūšys, kurios nuolat auga (P. albida, P. benedicta, P. casabitoana, P. cladophila, P. jackii, P. lignicola ir kt.), reikia sėti ant durpių ir smėlio mišinio (3:1) paviršiaus 20-35°C temperatūroje. P. filifolia sudygs per mėnesį nuo sėjos 25°C temperatūroje, o po dviejų mėnesių daigai bus 1,5 cm aukščio. Pasėtos sėklos gyvybingumas buvo labai mažas, apie 2%. Deja, daugiau informacijos pateikti negaliu dėl praktinės patirties stokos.

Reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį į santykinę drėgmę. Visos Pinguicula rūšys mėgsta labai didelę drėgmę. Kai tik pasirodys jauni daigai, turime juos užgrūdinti ir pradėti kruopščią aeraciją. Visoms pirmos ir trečios grupės tuklių rūšims reikalinga didelė drėgmė (40-70%) ir gera ventiliacija. Meksikos rūšys mėgsta mažesnę drėgmę ir gerą vėdinimą. Tačiau žiemą substratas linkęs išdžiūti, todėl augalus reikia apipurkšti vandeniu. Kai daigai pasiekia 4-8 mm aukštį, juos galima persodinti.

Įdomų sėjos būdą aprašė M. Studnička. Jis tikriausiai naudingas visoms Pinguicula genties rūšims. Sėklos sėjamos į skaidrų puodą, pripildytą gryno vandens. Tada vazonai dedami į šviesią vietą kambario temperatūroje. Vanduo nuplauna daigumo inhibitorius, ABA, ir sėklos sudygs sėkmingiau ir greičiau. Jei naudojate šį metodą, miegančioms rūšims nereikia šaltos stratifikacijos. Kai tik pasirodys jauni daigai, jie turi būti persodinami ant tinkamos terpės paviršiaus. Didelė drėgmė turėtų būti palaikoma mažiausiai vieną savaitę. Tada galite pradėti grūdinti savo augalus.

Roridula

Nors Roridula nėra vabzdžiaėdis, daugelis žmonių ją augina dėl savo panašumo į tikrus vabzdžaėdžius augalus.

Sėjos instrukcijos aprašytos Adriano Slacko knygoje: Fleischfressende Pflanzen fur Haus und Garden (Vabzdžiaėdžiai augalai namams ir sodui). Roridula genties sėklos sėjamos ant drėgno substrato paviršiaus (durpės – smėlis santykiu 3:1), kurio pH yra 4,5-5,5. Geriausias laikas sėti yra nuo sausio iki vasario. Pasėtas sėklas užžerkite plonu substrato sluoksniu ir tris dienas padėkite vazonus lauke, esant užšalimo temperatūrai. Tada grąžinkite vazonus į 22-25°C temperatūrą. Be šios procedūros dygimo laikas labai kinta, o visi procesai užsitęsia. Net dygstančios sėklos gali ištverti -25°C temperatūrą. Substratas  turi būti drėgnas, ber neužmirkęs. Galima persodinti 1-2 metų augalus. Z. Ježekas savo knygoje rašo, kad Roridula yra pirofitas ir norint sėkmingai sudygti, reikalingas koks nors šiluminio stratifikavimo būdas. Kitas autorius aprašo stratifikavimo procedūrą, užpilant sėklas šiltu 60°C vandeniu.

Saracėnija (Sarracenia)

Saracenijos sėklas reikia apdoroti šalčiu, kad jos pradėtų dygti. Šie metodai jau buvo aprašyti pirmoje dalyje. Naudojant giberelino rūgštį, pasiekiamas didelis sėkmingo daigumo rodiklis. Yra dar vienas įdomus šios genties sėklų daiginimo būdas. Įdėkite sėklą į nedidelį plastikinį maišelį, įpilkite vandens į maišelį prieš padėdami į šaldytuvą 48 valandoms. Nežinau, ar ši procedūra naudinga visoms rūšims ir kiek ji sėkminga.

Sėklos sėjamos ant drėgno substrato (durpės – smėlis santykiu 3:1), esant 18-28°C temperatūrai ir 60-100% santykinei oro drėgmei. Sėklos sudygsta per kelias savaites arba per kelis mėnesius, tačiau gali užtrukti ir 1–1,5 metų. Jaunus sodinukus reikia pradėti grūdinti po kelių savaičių, geriausia būtų kruopščiai vėdinti. Daigai gali būti persodinami, kai išauga 2 ar 3 lapai (tūtos).

Padariau įdomų pastebėjimą apie S. purpurea ssp. purpurea. Per praėjusius metus išdygusias sėklas, pavasarį pasėtas ant gyvų kiminų paviršiaus, žiemą palikau darže, veikiama nepalankių oro sąlygų. Sėkla sudygo kitą pavasarį.

Skendeniai (Utricularia)

Sėklos sėjamos ant drėgno substrato paviršiaus (durpės – smėlis santykiu 3:1), neužžeriamos. Jie mėgsta vidutinę temperatūrą (20-30°C) ir didelę santykinę drėgmę. Taip pat tinka aprašytas metodas Genlisea genties atstovų sėjai. Sėklos pradeda dygti per kelias savaites, o daigai greitai auga. Ankstyvojo augimo metu juos galima persodinti į mažas grupes.

Australijos gumbiniams (U. menziesii) ir vienmečiams skendeniams dygti reikia šilumos stratifikacijos, panašiai kaip gumbinėms saulašarėms. Europos ir Šiaurės Amerikos rūšių sėkloms dygti reikalinga šalta stratifikacija.

Skendeniai, pogentė Polypompholyx (Utricularia subg. Polypompholyx )

Sėklos sėjamos ant įprasto substrato paviršiaus (durpės – smėlis santykiu 2:1) 15-25°C temperatūroje. Būtina 100% santykinė oro drėgmė. Sėklos sudygsta per kelias savaites ar mėnesius po sėjos. Tikriausiai yra tam tikrų sėklų dygimo inhibitorių, nes dalis sėklų galiausiai sudygs po vienerių metų. Rekomenduojama naudoti GA3, naudojant anksčiau aprašytą Genlisea metodą.

Polypompholyx yra vienmetis ir turi būti sėjamas kiekvienais metais. Auginant kultūroje, jo žiedų nieks neapdulkina, todėl, siekiant užtikrinti daigių sėklų susiformavimą, jį reikia apdulkinti rankomis. Suaugęs augalas užauga per 2–4 mėnesius.

Kamil Pásek, 1999

Vertė Jogaila Mackevičius

Šie metai prasidėjo lėtai, lėtai. Karantinas kartu su sniegu buvo užkloję žemę, sukaustę visą judesį. Bet netruko ateiti pavasaris, o su juo ir visos bundančios gėrybės bei grožybės.

Jau kovo mėnesį, atsilaisvinus tarpsavivaldybiniams apribojimams išsiruošėme į pirmąjį žygį. Po to sekė šaltinių žaidimas, o po jo jau nesustabdomai įsibėgėjo visos vasaros atrakcijos.

Vasaros judesio buvo labai daug. Viso per 100 žygių, išvykų, kelionių. Ir visa tai, be išimties, jie atgulė internete straipsnių pavidalu. Taip vien musėkaute per šiuos metus atsirado net 75 nauji straipsniai. Visus juos galite rasti bendrame straipsnių sąraše, arba keliauti naujienų srautu žemyn iki pat 2020-ųjų metų.

Kad būtų lengviau susigaudyti, čia pateiksiu dalies, mano manymu, įdomesnių straipsnių sąrašą, sugrupuotą pagal kategorijas.

Vabzdžiaėdžiai

Orchidėjos

Žygiai

Renginiai

Kiti straipsniai

O kas toliau? Dabar – šventinė pertrauka. Po jos, kaip iš šiemet – palengva, palengva – ir vėl įsibėgėsime į vasaros ritmą. Numatyta visko labai daug, ir žygių, ir ekspedicijų, ir renginių. Kitąmet planuojami trys iššūkiai-konkursai svetainės skaitytojams. Vienas jų – Skiautalūpių iššūkis – jau paskelbtas. Na, o metai tradiciškai prasidės nuo virtualios parodos „Akivaras’2022“, kuriai vis dar laukiame jūsų nuotraukų. Toliau seks II Pasaulinė vabzdžiaėdžių augalų diena, kuri 2022 metais sutaps su Musekautas.lt dvyliktuoju gimtadieniu.

Taigi, brangūs svetainės skaitytojai, nuoširdžiausiai sveikinu artėjančių švenčių proga, linkiu daug sveikatos, vidinės ramybės, puikių emocijų, neišdildomų įspūdžių ateinančiais 2022 metais! Ypatingi sveikinimai ir didelis ačiū visiems šių metų bendražygiams ir straipsnių autoriams!

Nuoširdžiai jūsų,
Jogaila Mackevičius

Mieli svetainės skaitytojai,

Net neabejoju, kad šiais metais, pavasarį sušvelnėjus karantininiams apribojimams, visi puolėte džiaugtis gamta, klajoti po pievas, miškus ir pelkes. Ir šios klajonės buvo su ištikimiausiu žygeivio palydovu – fotoaparatu. Tad ne viena nuotrauka puikuojasi asmeniniame albume.

Todėl kviečiu visus jomis pasidalinti ir sudalyvauti kasmetinėje parodoje „Akivaras’2022“.

Parodos tematika „Vabzdžiaėdžiai augalai, jų aplinka ir kaimynai“. Nuotraukos dydis ne mažiau 600×600 ir ne daugiau 1200×1200 pikselių, failo formatas – JPG. Nuotraukos pavadinimas ir failo pavadinimas turi sutapti.

Nuotraukas iki 2021 gruodžio 30 dienos prašau siųsti elektroniniu paštu [email protected]

Nekantriai jų lauksime!

Jogaila Mackevičius