Dažniausiai visi vabzdžiaėdžiai augalai persodinami pavasarį, po ramybės periodo. Sėjinukus galima persodinti bent kada, kai tik jie suauga iki tinkamo dydžio.
Tačiau įprastai persodinti būtina ne kasmet. Jei laistoma tinkamu vandeniu, laikomasi sezoninės ir einamosios priežiūros reikalavimų, vabzdžiaėdžiai augalai gali ir keletą metų augti tame pačiame substrate.
Bet visko pasitaiko.
Kartais (dažniausiai dėl prastos kokybės, netinkamo vandens) mūsų augintinis ima nykti. Taip būna užsiteršus substratui druskomis arba po perdžiovinimo, kai substratas praranda savo struktūrą, supuola, ima augti pelėsis.
Jei negalavimų priežastis yra netinkamas laistymas ir substrato uždruskėjimas, tada galima pabandyti substratą praplauti. Distiliuotu ar lietaus vandeniu, labai gausiai laistant. Jei palaipsniui pro 10 cm skersmens vazonėlį praleistumėm virš 5 litrų vandens, tikrai nemaža dalis druskų netruks išsiplauti. Tik ši priemonė nė visada veiksminga. O ir po didelio vandens srauto substratas gali sukristi, sulipti, sukietėti.
Paviršinis purenimas ir viršutinio sluoksnio pakeitimas nepadės. Giliau purenti nepatartina – augalų šaknys labai gležnos, jas nesunku pažeisti.
Belieka persodinti. Atminkim – jei matom, kad augalas sparčiai ir „užtikrintai” nyksta – persodinti galima bent kuriuo metu. Tai tarsi skubi operacija, kai nieks nesigilina į tai, ar tinkamas jai laikas.
Tuo atveju augalas atsargiai išimamas iš vazonėlio, dar atsargiau pašalinamas substratas. Galima augalo šaknis pamirkyti vandenyje, kad substrato likučiai atkibtų ir nusėstų ant dugno. Imamas naujai paruoštas substratas ir į jį atsargiai pasodinamas augalas. Nupurškiama minkštu aplinkos temperatūros vandeniu, gerai palaistoma, pastatomas padėkliukas su vandeniu, uždengiama skaidriu indu, kad susidarytų drėgnesnės aplinkos oro sąlygos. Ir bent savaitei (jei ne kelioms) pastatoma apsaugotoje nuo tiesioginių saulės spindulių, bet šviesioje vietoje.
Gaubtas (jei jame nėra skylučių), kuriuo uždengiamas augalas, kasdien keliolikai minučių atidengiamas, kad substrato paviršius prasivėdintų.
Kitas atvejis, kai reiktų augalą persodinti – neplanuotas spartus jo augimas. Dažniausiai saracėnijos ir ąsoteniai per vegetacijos periodą paauga tiek, kad senasis vazonas jiems tampa per ankštas. Be jokios abejonės, šaknims vietos dar būna užtektinai, tačiau dėl mažo vazonėlio ir didelio augalo antžeminės biomasės kiekio, mūsų augintinis dažnai apvirsta tiesiog neišlaikydamas lygsvaros.
Šiuo atveju galima ramstyti jį pagaliukais, raišioti, atremti prie sienos. Bet paprasčiau – perkelti, t.y. persodinti į didesnį vazoną, nesuardant senojo šaknų gniužulo.
Atmintina, kad perkeliant reikia naudoti tokios pačios sudėties ir (kas dar svarbiau!) tokio paties purumo substratą. Kad nesusidarytų riba tarp senojo ir naujojo substrato ir šaknys lengvai sugebėtų išsiplėsti į šalis.
Panagrinėkime pavyzdį. Turime peraugusią saracėniją – tūtos klaiposi į visas šalis, virsta, mirksta į apačioje esantį padėkliuką su vandeniu.
Saracėnija pasodinta gyvuose kiminuose, taigi, norėdami ją perkelti, prisirenkam taip pat gyvų kiminų. Imame didesnį indą ir jo dugną bei pasienius išdedame nauju substratu.
Užkišam ranką į į saracėnijos vazono vidų, ties jo sienele.
Atsargiai iškeliam augalą su visu senuoju substratu.
Atsargiai dedam į naująjį vazoną, į duobutę, padaryta kiminuose.
Štai ir viskas. Mūsų augalas perkeltas.
Šiuo atveju nereikia žiūrėti, ar naujas substratas gerai užpildė tarpus tarp senojo ir vazono kraštų. Mes tiesiog perkėlę nupurškiam augalą, statom į padėkliuką su vandeniu ir savaitėlei paslepiam nuo tiesioginių saulės spindulių.
Tuo atveju, jei persodinam į durpinį ar kokį kitą birų substratą, būtina vazoną kelis kartus supurtyti, kad naujasis substratas užpildytų visus tarpus tarp vazono sienelės ir senojo substrato.
Jogaila Mackevičius
