Pavasarį „alkanos” Drosera capensis labai aktyviai išskiria rasos lašelius
Ilgėjančios dienos ir kaitresnė saulė ne tik tirpdo sniegą už lango, bet ir toliau žadina ant palangių pūpsančius mūsų vabzdžiaėdžius augaus. Jei kitiems augalams kaip pavasarinė rizika galėtų būti paminėti dehidratacija (vandens stygius, išdžiuvimas), trąšų (ypač mikroelementų) stygius substrate, nudegimai ir žievės trūkiai nuo staigių temperatūrų ir apšvietimo intensyvumo svyravimų, tai vabzdžiaėdžiams pavasarį gresia badas tikrąja šio žodžio prasme.
Vos atsibudusios ir dar abdujusios viena kita musė netrunka būti pagautos ir suvirškintos. Bet jos tėra lašas jūroje kokiam pulkeliui išalkusių saulašarių. Vasarą kai pilna skraidančių vabzdžių, mūsų augintiniai dažniausiai sugeba patys sumedžioti grobio tiek kiek reikia. Dabar nėra nei musių, nei vapsvų, nei iš pietų atvežtų vaisinių muselių, nei uodų.
Atsargiai suimta pincetu uodo truklio lerva „įklampinama” ant saulašarės lapo
Vien pasižvalgius po diskusijų forumus, galima rasti daugybę įvairių patarimų. Galima kaip vabzdžiaėdžių maisto pakaitalą (ar papildą) naudoti kai kuriuos mūsų maisto produktus. Pavyzdžiui, neriebią mėsą. Kai kurie augintojai eksperimentuoja ir su pieno produktais, tokiais kaip varškė, uždėdami nedidelius jų gabaliukus ant vabzdžiaėdžio augalo gaudyklės.
Nekartą jau minėta, kad galima didesnius ąsočius auginantiems ąsoteniams duoti nedideles sodines sraiges, kai kurie svetainės lankytojai parašė apie jų naudojamas džiovintas dafnijas (žuvų maistas) saulašarėms.
Iš esmės tinka viskas, kas „valgoma”. Tačiau geriau be reikalo nebandyti mūsų augintinių fermentinės sistemos atsparumo ir rinkti jiems „maisto produktus” kuo artimesnius natūraliai naudojamiems.
Lervos judėjimas paskatino saulašarės lapų judesius. Jau po 10-15 min aukai gerai prilipus ir nurimus, prasideda lapo judesiai. Maždaug per valandą vienpusio ląstelių tįstamojo augimo dėka lapas apvynios savo auką.
Kaip vieną iš skraidančiųjų vabzdžių alternatyvą norėjau dabar paminėti akvariumininkų ir žvejų naudojamas uodo truklio (Chironomus plumosus) lervas. Šie nekraujasiurbiai uodai priklauso Chironomidų (Chironomidae) klasei, priskaičiuojančiai apie 5000 rūšių. Daugumos rūšių visa didžioji gyvenimo ciklo dalis praeina lervos stadijoje. Visos kitos (kiaušinių, lėliukės ir suaugėlio) trunka sąlyginai labai trumpai. Uodas truklys kaip suaugęs vabzdys, išsiritęs iš lėliukės, tegyvena vos kelias dienas, prieš tai 4 metus praleidęs vandens telkinio dugne būdamas ryškiai raudonos spalvos (nors daugumos chironomidų lervos yra žalsvos) kelių centimetrų ilgio ir kelių milimetrų storio lerva.
Galiausiai auka stipriai susukama lapo gniaužtuose ir ramioje aplinkoje prasideda virškinimo procesas
Šios lervos yra labai maistingos, turinčios daug baltymų ir organinės geležies. Todėl jas noriai naudoja akvariumininkai žuvų maistui. O dėl ryškios spalvos ir gana didelio judrumo – ir žvejai kaip žuvų jauką.
Uodo truklio lervas nesunku išlaikyti dirbtinėmis sąlygomis. Tereikia plastikinės dėžutės, išklotos drėgnu skudurėliu ir šaldytuvo. Esant +1-3°C temperatūrai ir drėgnai aplinkai šios lervos ilgai išbūna gyvos.
Įsigyti jų taip pat nesunku, nes tiek kaip žuvų pašaru, tiek kaip žvejybos jauku jomis prekiauja tiek akvariumininkai, tiek žvejai.
Uodo truklio lervomis geriausia „maitinti” saulašares, vienai sualašarei duodant po 1-2 lervas per savaitę.
Papildomu maistu piktnaudžiaui nereikia. Saulašarėms užteks duoti jų po 1-2 per savaitę. Nuotraukoje matosi ne tik nesenai padėtos ant lapų lervos, bet ir nuo praeitos savaitės „maitinimo” vis dar stipriai susisukę lapai.
Atmintina, kad „maitinti” galima tik rasos lašelius išskiriančias saulašares. Jei suvirškinusios vieną auką, saulašarės rasos lašelių nebeišskiria, vadinasi jos sočios, maisto medžiagų poreikio nėra.
Lervos laikomos sandarioje dėžutėje šaldytuve, drėgnoje aplinkoje
Tinka šios lervos ir tuklėms. Tik reikėtų jas kiek pasmulkinti į keletą dalių (tuklės medžioja smulkesnį grobį).
Nepakenks viena kita chironomido lerva ir ąsoteniui.
Nebandžiau jų duoti musėkautui, bet manyčiau kad pastarasis taip pat nesunkiai susidorotų.
„Pamaitinus” augalus nereiktų pamiršti padėti lervų atgal į šaldytuvą. Kambario temperatūroje chironomidai atgyja, suintensyvėja jų medžiagų apykaita, o sąlygos nėra tinkamos, todėl didelė dalis lervų gal gana greitai žūti.
.
Informacijos šaltiniai:
Jogaila Mackevičius
