Roridula dentata su vabzdžiais. Skirtingai nei saulašarių, roridulos lašeliai yra labai tąsūs. (Barry Rice/sarracenia.com nuotrauka)

Dvi Rooridula genties rūšys – Roridula dentata (dantytoji roridula) ir R. gorgonias (gorgonės roridula) – yra tarp pačių įspūdingiausių vabzdžiaėdžių augalų, užaugantys kaip krūmai iki dviejų metrų aukščio, pražystantys nuostabiais rausvais žiedais, stulbinantys kuokštais lipnių lapų, galinčių supančioti net paukščius Pietų Afrikos buveinėse.   Tai vieni labiausiai užsispyrusių kultūroje augalų vabzdžiaėdžių tarpe, rekomenduojami tik patyrusiems augintojams, turintiems erdvius šviesius šiltnamius arba gyvenančius panašiose sąlygose kaip ir šie augalai (pavyzdžiui, Cederberge Pietų Afrikoje).

Pirma kliūtis, kurią turi įveikti būsimi roridulos augintojai yra sėklų privertimas sudygti. Geriausias tam laikas yra ankstyvas ruduo, kai dienos dar šiltos, o naktimis atvėsta. Sėklos sėjamos į substratą, sudaryta iš dviejų dalių natūralių durpių ir vienos dalies perlito, užžeriamos plonu substrato sluoksniu ir laistomos švariu vandeniu. Natūraliose augimvietėse sėklos sudygsta po gaisrų, todėl dygimui gali padėti laužo dūmai. Paimkite nedegų indą, pripildykite jį sausų lapų, žolės, žagarų ir uždekite. Pastatykite jį kiek toliau nuo vazono su pasėtomis sėklomis ir abu juos uždenkite orui nelaidžia plėvele. Leiskite sėkloms prisigerti dūmų apie pusvalandį. Nereikia sėklų iškepti, tiesiog leisti prisigerti dūmų. Tačiau net ir po tokio apdorojimo dūmais, praeis nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių, kol sėklos sudygs.

Kai sėjinukai paaugs ir turės bent kelis tikruosius lapelius, persodinkite juos po vieną į atskirus vazonus, naudodami tą pati durpių – perlito mišinį tūrio santykiu 2:1. Vazonai turėtų būti dideli. Nors šie augalai, ypač R. gorgonias, turi gana ištįsusias šaknis, bet auga geriau, kai šaknynas turi pakankamai erdvės ir šviežio substrato.

Sėjinukams reikia tokių pačių sąlygų, kaip ir suaugusioms roriduloms. Priklausomai nuo amžiaus, augalams reikia pabūti saulės atokaitoje bent jau pusdienį. Drėgmės sąlygos turi būti griežtai kontroliuojamos (neperdžiūnant, bet ir neužmirkstant susbtratui), laistyti reikia periodiškai (naudojant švarų bedruskį vandenį), bet substratas niekada neturėtų labai permirkti. Roridulos labai mėgstą gryną šviežią orą, gerą ventiliaciją. Dieną temperatūra turėtų būti gerokai aukštesnė nei naktį. Saugoti nuo stipraus vėjo ar skersvėjų. Tinkamomis sąlygomis augalai auga visus metus, tačiau gyvybingiausi būna pavasarį ir rudenį (red. past.: mūsų klimato sąlygomis roridulos žiemos metu lauke iššąla).

Aš negaliu vienareikšmiškai pasakyti, kad šie augalai netinka terariumams ar užmirkstantiems konteineriams. Tačiau užsistovėjęs drėgnas oras ir nepakankamas apšvietimas greitai pražudo roridulas. Net gi vietovėje, kurioje gyvenu (Konektikute), saulėtame ir šviesiame šiltnamyje gali įsimesti puvinys, ypač kai nusistovi darganoti orai. Konektikute vasaros metu aš mėginau R. dentata auginti lauke, bet šie mano bandymai nebuvo labai sėkmingi. Augalams patiko stipresnis lauko apšvietimas, bet nepatiko drėgni debesuoti oro tarpsniai, kai lapija kelias dienas būna drėgna. Viduržemio jūros klimate gyvenantys augintojai galėtų gauti geresnius rezultatus, auginant šiuos augalus lauko sąlygomis (red. past.: Lietuvoje roriduloms geriausiai tiktų sausas ir labai šviesus šiltnamis, skirtas auginti sukulentams).

Pati didžiausia problema auginant roridulas yra grybinės infekcijos. Jos pasireiškia kaip lapijos parudavimas ir nudžiūvimas, prasidedantis nuo ūglių viršūnių. Tada reikia: iškarpyti pažeistus ūglius iki jų pamato, apdoroti fungicidais, duoti augalui daugiau šviesos ir šviežio oro, neleisti lapams būti šlapiems ilgesnį laiką ir tikėtis geriausio. Tripsai, kiek man teko pastebėti, yra vieninteliai kenkėjai, galintys pažeisti ir iškraipyti roridulų lapus. Geriausia vos juos pastebėjus, apdoroti augalus pesticidais.

Kitas specifinis roridulų kultūroje aspektas: net jei ir sumedžioja daug vabzdžių, jos negali pačios jų suvirškinti be simbiontinių plėšriablakių (angl. assassin bugs), natūraliose augimvietėse gyvenančių roridulų lapijoje. Taigi, jei šiltnamyje, kur auginamos roridulos, šių plėšriablakių nėra, augalams būtinas papildomas maitinimas. Būtent todėl augalams rekomenduojamas ankstyvas ir dažnas persodinimas – kad atnaujinti nors ir minimalų maisto medžiagų kiekį substrate. Taip pat gali prireikti tręšimo pro lapus. Paimkite įprastų mineralinių trąšų, kuriose daug azoto, bet faktiškai nėra fosforo (santykis 20-0-20, su mikroelementais), ištirpinkite jas vandenyje, naudodami ketvirtadalį ar aštuntadalį gamintojo rekomenduojamos normos, apipurškite augalus. Apipurškiant reiktų laikytis atsargumo priemonių: pirma nupurkšti vieną nereikšmingą šoninę šaką, ir, jei augalui nieko nenutiko, po kelių dienų nupurkšti jį visą.  Šią procedūra reiktų kartoti kas kelias savaites.

Geriausia roridulas dauginti sėklomis. Galimas ir auginių metodas, bet labai dažnai jie nuvysta ar supūna greičiau, nei spėja įsišaknyti. Man pavyko įšaknydinti auginius, tačiau niekada nepavyko iš jų išauginti sveiko, stipraus augalo. Dideli tužavi roridulų žiedai dažniausiai pasirodo viduržiemį. Apsidulkinti gali to paties augalo skirtingi žiedai, todėl kryžminis apdulkinimas tarp atskirų klonų nėra būtinas. Sėklos subręsta per kelis mėnesius. Norint jas surinkti, reikia būti budriems, nes sėklinės dėžutės lengvai atsidaro ir išbarsto sėklas sausomis dienomis.

Jei auginate didelę roridulą, su ja reikia būti itin atsargiems, nes tai labai lipnus augalas. Lapų išskyros sunkiai nusiplauna net nuo rankų, ką jau besakyt, jei jos patenka į plaukus ar ant akinių.

Deja, net vabzdžiaėdžių augalų auginimo veteranams su roridulom sekasi sunkiai, augalai dažnai atrodo išblyškę ir neretai nudžiūna gerokai prieš žydėjimą. Man teko auginti R. dentata iš sėklų ne vienerius metus, ir mane iki šiol erzina ne vienas nepaaiškinamas šių augalų praradimas. Iš dviejų rūšių R. gorgonias sudygsta stabiliau ir lengviau auga kultūroje, tačiau ir jos auginimas nepalyginamai sudėtingesnis nei Kapo saulašarių. Sėkmės!

Matt Opel
Barry Rice nuotrauka
Vertė J. Mackevičius

.

© International Carnivorous Plants Society (ICPS). Visa šiame straipsnyje esanti informacija kitose informacijos sklaidos priemonėse gali būti naudojama tik gavus raštišką ICPS sutikimą.