Atrodo dar gana neseniai niekur nebuvo galima pasislėpti nuo vasaros karščio. Tik staiga orai kiek atvėso, saulė lyg ir prigeso, o mūsų augintinių medžiotojų gaudyklės ėmė gaudyti ne vabzdžius, o krentančius medžių lapus.
Netruks ir žiema ateiti. Todėl metas augintiniais pasirūpinti ir pradėti pratinti juos prie vėsesnės mūsų klimate metų pusės.
Kadangi Lietuva nėra vabzdžiaėdžiams palankus kraštas, ir retas juos augina, panagrinėkime tą pasiruošimą žiemai gal kiek bendriau. Juk beveik visą 100 procentų vabzdžiaėdžių auginamų „ant palangių” mūsų šalyje sudaro ąsoteniai, tuklės, saulašarės, saracėnijos ir musėkautai. Vienų genčių augalai yra tik tropiniai, kitų auga tik vidutinio klimato zonose, trečių – ir tropikuose, ir kiek šiauriau.
Pabandysiu trumpai pristatyti tiek savo praktiką, tiek kitų augintojų pastebėjimus, aplenkdamas tik ekstremalius bei ekstravagantiškus žiemojimo būdus ir eksperimentus su savo augalais.
Ąsoteniai yra tik tropikų augalai. Vadinasi – kuo šilčiau ir drėgniau tuo geriau. Tuo ir vadovaukimės parinkdami šiems augalams vietą žiemos metu. Nepamirškim ir apie šviesą. Nors retas ąsotenis mėgsta saulės atokaitą, tačiau mūsų žiemomis apšvietimas būna labai menkas, todėl nukelti juos toliau nuo lango nerekomenduotina.
Kaip užtikrinti ąsoteniams drėgnesnę aplinką yra kiekvieno jų augintojų išmonės reikalas. Dažniausiai apsiribojama periodiniu purškimu aplinkos temperatūros vandeniu. Substrato drėgmė gal ir galėtų būti kiek mažesnė, bet jis niekada neturėtų perdžiūti.
Saracėnijos ir musėkautai – atvirkščiai – natūraliai auga vidutinio klimato zonose, bet jų tėvynėje žiemos gerokai šiltesnės nei pas mus. Ką daryti?
Pirmiausia, neskubėkim jų ankstyvą rudenį nešt į patalpas, jei lauke dar gražus oras. Tegul pasiruošia žiemai natūraliomis sąlygomis. Jei laikysime šiuos augalus šaldytuve, galima palaukti, kol lauke beaugančių ims vysti gaudyklės ir visa antžeminė dalis. Lengvas naktinis šaltukas nepakenks. O pamažu pereinant į ramybės režimą, lengviau šiuos augalus po to bus išlaikyti per žiemą ir šaldytuve.
Kiek kebliau, jei neturim kur šių augalų laikyti lauko sąlygomis. Tada vertėtų prisiminti, kad geriausia juos patalpinti į vėsią aplinką (rūsį, šaldytuvą) iki prasidedant šildymo sezonui. Nes gavę kad ir pirmosios šilumos, jie nesusigaudys „kas čia daros?” ir ilgiau pabuvę radiatorių šildomoje patalpoje, nebepanorės eit žiemos miego.
Mano augalai žiemoja laiptinėje, kurioje net ir per didžiausius šalčius nebuvau užfiksavęs žemesnės nei +4°C temperatūros. Dažniausiai ji svyruoja tarp +8 – +10°C, tik saulėtomis žiemos dienomis saulei pavyksta pro langus įšildyti laiptinės orą iki kokių +13 – +14°C. Substrato drėgmė (vanduo padėkliuke) būna visada kaip ir vasaros metu, gal kiek išsausėja patalpos oras, nes šildymas nors ir minimalus, bet vis gi yra. Rezultatai neblogi – augalai sėkmingai peržiemoja ir pavasarį netrunka atsigauti.
Kiek teko dalintis žiniomis su kitais augintojais, daugelis praktikuoja šaldytuvą. Nors tamsu, bet stabili temperatūra, ne sausa. Dažniau atsiranda kitų problemų dėl mažos oro cirkuliacijos ir drėgmės – įsiveisia pelėsis. Nors šaldytuvo sąlygomis saracėnijoms ir musėkautams tiek vandens nereikia, bet substratas vis tiek turi būti nuolat drėgnas.
Su pelėsiu substrato paviršiuje kovojama įvairiai. Vieni laisto silpnu kalio permanganato tirpalu (nors žinant kai kurių vabzdžiaėdžių netoleranciją padidėjusiam substrate druskų kiekiui – tai yra rizikinga), kiti pabarsto smėliu paviršių. Galima kartas nuo karto švelniai supurenti substrato paviršių ir pagaliuku nuimi pelėsio sluoksnį. Visai netinka pelenai ar trinta medžio anglis – šie komponentai substratą šarmina, o daugelis vabzdžiaėdžių jį mėgsta rūgštų. Taigi, geriausios – mechaninės priemonės.
Saulašarės ir tuklės. Šių genčių augalai yra plačiai pasiskirstę po pasaulį. Jų yra tiek tropinėse, tiek vidutinio klimato, tiek šiaurinėse platumose. Tropinių tuklių ir saulašarių priežiūra žiemos metu niekuo nesiskiria nuo tropinių ąsotenių – kuo šviesiau, drėgniau ir kad būtų šilta. Daugumos jų augimas net nesulėtėtų, jeigu nepakistų dienos/nakties ilgumo santykis. Į dalinę priverstinę ramybę šie augalai pereina dažniausiai tik dėl šviesos trūkumo.
Vidutinių platumų augalus galima išlaikyti vėsioje patalpoje ar šaldytuve, gebančius augti šiaurėje – galima palikti lauke. Mūsų saulašarės ir tuklės – Drossera rotundifolia, Pinguicula vulgaris – labai lengvai pakelia žiemą lauke. gal tik nereikėtų jų laikyti pietinėje pastatų pusėje. Augančias induose visada geriausia pastatyti pastato šiaurėje, nes šviesa joms šiuo metu neaktuali, o dažnesnė šalčio-atodrėkio kaita nėra pageidaujama.
Kad ir kiek besidalintumėm patirtimi, visada svarbiausia – praktika. Internete dabar nesunku susirasti vos ne kiekvieno vabzdžiaėdžio augalo aprašymą, gana populiarūs yra „duomenų lapai” (data sheets, pavyzdžiui, Tarptautinės vabzdžiaėdžių augalų augintojų organizacijos tinklapyje), kuriuose trumpai aprašoma augalo morfologija, augimo sąlygos, atsparumas karščiui ir šalčiui. Taigi, informacijos lyg ir netrūksta. O jau ją pritaikyti bandymų keliu prie savo sąlygų turime kiekvienas individualiai.
Jogaila Mackevičius
Jogailos Mackevičiaus (1,2 – 2010) Teresės Volodinaitės (3,4 – 2010) nuotraukos
