Dar viena gana lengvai prisitaikanti prie dirbtinių sąlygų tuklių rūšis – Ehlers tuklė (Pinguicula ehlersiae).

Pavadinimas, jo reikšmė

Mokslinis pavadinimas – Pinguicula ehlersiae Speta & Fuchs (1982).

Sinonimai: Pinguicula cyclosecta (Hort.), Pinguicula ehlersiae (Speta & Fuchs) var.albiflora (Debbert ex Duschek), Pinguicula hintoniorum (B.L.Turner).

Genties pavadinimas “Pinguicula” kilęs iš lotyniško žodžio “pinguis“, reiškiančio “plokščias”. Ir tai atspindi daugumos tuklių išvaizdą – jos turi gana plokščias, prie substrato paviršiaus prigludusias lapų skroteles. Antrasis pavadinimo žodis, apibrėžiantis konkrečią rūšį, “ehlersiae” yra šiam augalui duotas pagerbiant vieną rūšies atradėjų – Renate Ehlers. Taigi, Pinguicula ehlersiae lietuviškai vadintina Ehlers tukle.

Sistematinė padėtis

Karalystė – Augalai (Plantae), skyrius – Magnolijūnai (Magnoliophyta), klasė – Magnolijainiai (Magnoliopsida), poklasis – Notreliažiedžiai (Lamiidae), šeima – Skendeniniai (Lentibulariaceae), gentis – Tuklė (Pinguicula).

Genties viduje P. ehlersiae priskiriama Pinguicula pogenčiui, sekcijai Crassifolia (Storalapės tuklės).

Atradimas

Pirmą kartą rūšis aprašyta 1979 metais Renate Ehlers ir San Luis Potosi Meksikoje, Guadalcazar provincijoje. Surinkti augalai buvo auginami Linz botanikos sode, kurio mokslininkai F. Spera ir F. Fuchs aprašydami rūšį suteikė jai pavadinimą Pinguicula ehlersiae.

Paplitimas

Morfologija ir augimo ypatumai

Išoriškai dažniausiai nesiskiria nuo daugumos žalialapių tuklių. Žiedų spalva įvairuoja nuo baltos, rausvos iki šviesiai violetinės.

Natūraliai sutinkama kalnų zonose aukštyje tarp 1200 ir 1650 metrų virš jūros lygio.

Turi augimo sezoniškumą – vegetacinį ir ramybės periodą. Ramybės periodas – sausas ir vėsus, jo metu augalas išsiaugina nemedžiojančius lapus (sezoninis dimorfizmas).

Auginimas dirbtinėse sąlygose

Ehlers tuklės gali būti auginamos tiek kiminuose, tiek durpiniame substrate. Kai kurie augintojai nurodo, kad joms gali būti pritaikytas ir visiškai mineralinis substratas, sudarytas iš perlito, vermikulito (jį galima pakeisti perlitu), smėlio, žvyro, vulkaninės lavos gabalėlių, sumaišant šias dalis santykiu 2:2:1:1:1. Mineraliniame substrate šios tuklės turi stipresnę šaknų sistemą.

Geriausia jas auginti plastikiniuose induose, kurių tiek aukštis, tiek skersmuo yra apie 12 cm.

Jautrios oro sąstingiui, šiltnamiuose būtina ventiliacija.

Kadangi natūraliai Ehlers tuklės turi sausą ramybės periodą, tam tikru momentu (geriausia nuo spalio iki gegužės) joms būtina sumažinti vandens normą. Tarp laistymų būtina leisti substratui išdžiūti.

Aktyvaus augimo metu optimaliausia temperatūra +25°C (bet gali pakilti ir iki +35°C). Nakties temperatūra apie +20°C. Per daug tiesioginių saulės spindulių kenkia, vasarą būtinas dalinis šešėlis.

Ramybės laikotarpiu nelaistyti, bet oro drėgmė turi būti apie 80%. Temperatūra turi būti visada aukščiau vandens užšalimo ribos (žemiausia temperatūra, kurią pakelia šios tuklės yra -4°C).

Dirbtinai gerai dauginasi skrotelės dalimis arba lapais ramybės periodo pabaigoje.