Jau kartą buvo rašyta, kaip paprastai ir nesunkiai galima susikurti sumažintą pelkę ant savo palangės panaudojant gyvus kiminus, vabzdžiaėdžius ir kitus augalus, kaip tokią pelkutę prižiūrėti.

Dabar norėčiau atkreipti dėmesį į galimus kitus tokios pelkės komponentus – šakas, kelmus. Turbūt kiekvienas  vaikščiodami miške esame radę gražią šaką ar kelmą ir parsinešę jį į namus.

Ant tokių sausuolių dažnai yra auginamos tilandsijos, sudaromos jų kompozicijos.  Galima tokius kelmus panaudoti ir auginant  vabzdžiaėdžius augalus. Juk tarp daugiau nei 600 vabzdžiaėdžių rūšių yra ne tik tokie, kurie auga dirvožemyje, bet ir galinčių įsikurti ant medžių kamienų samanose. Kambario sąlygomis seną nedidelį kelmelį galima paprasčiausiai įmontuoti kiminuose.

Taigi, išsirenkame tokį, kuris inde su kiminais laikysis stabiliai. Geriausia, kad apatinė jo dalis būtų plokščia ir plati.

Galima, žinoma, pasirinkti ir įmantresnių formų kelmus, bet būtina pasirūpinti jų stabilia padėtimi inde. Negalima pelkėje naudoti jokių klijų ar varžtų. Visos naudojamos medžiagos turi būti inertiškos, nereaguojančios su silpnomis rūgštimis. Pritvirtinus medinį kelmą varžtais, nuo kiminų išskiriamų rūgščių jie netruks surūdyti, o iš klijų atsipalaidavusios cheminės medžiagos gali sugadinti visą ekologinę pelkės pusiausvyra. Geriausia naudoti plastiką ar stiklą. Ir jei kokią dalį pelkėje reikia pritvirtinti, geriausia ją parišti valu.

Taigi, įtaisome kelmą inde ir tarpus užpildome gyvais kiminais.

Atmintina, kad sausa sena mediena tuojau pat ima traukti drėgmę, todėl neatidėliojant reikia padėti apačioje padėkliuką su minkštu aplinkos temperatūros vandeniu.

O toliau – jau išmonės reikalas. Kiminuose galima pasodinti saulašarių, ąsotenių. Nevertėtų sodinti tuklių, nes jos savo plačiais lapais užstoja kiminams šviesą ir pastarieji neretai atmiršta. Be to, tokioje kompozicijoje vietos nėra daug, todėl būtina stengtis, kad išryškėtų ir pats kelmas, ir kiminai, ir į juos pasodinti augalai.

Ant kelmo galima įkurdinti visiems gerai žinomas tilandsijas, pabandyti užtvirtinti epifitines barzdotasias samanas. O gal vertėtų pagalvoti apie miniatiūrines gebenės veisles?

Prie pat kelmo gerai jaustis turėtų pasodintas jaunas ąsotenis. Suaugusių augalų į tokią kompoziciją perkelti nederėtų dėl vietos stygiaus, o jauni turėtų prisitaikyti prie mažos erdvės gana greitai.

Kol kas galėjau padaryti tik tiek. Nes kelmas, kurį naudojau buvo labai perdžiūvęs. Palaipsniui jis įmirks, patamsės, ant jo pradės intensyviai augti kerpės ir ypač samanos. Tada į pastarąsias bus galima pasodinti keletą nedidelių tuklių.

Taigi, pirmoji komponavimo dalis baigta (daugiau nuotraukų). Po kurio laiko papildysime šią kompoziciją naujais augalais, o kol kas – kasdienė priežiūra: minkštas aplinkos temperatūros vanduo padėkliuke, dažnas ir gausus (būtinas ypač tilandsijoms) purškimas.

Jogaila Mackevičius