Ankstesniame straipsnyje apžvelgėm pagrindinius saracėnijų priežiūros aspektus, susijusius su jų gyvenimo sąlygų sezoniškumu, svarba suteikti tam tikrą kintantį temperatūrinį režimą metų bėgyje. Dabar panagrinėkim, ko gi dar reikia šiems augalams, kad jie sėkmingai augtų, vešėtų, žydėtų.

Pradėkime nuo pavasario, kai saracėnijos atbunda ir ruošiasi augimo šuoliui.

Jei augalas jaunas ir buvo laikomas šiltai be ramybės periodo, o jo augimas tebuvo nežymiai sulėtėjęs, tada tereikia įsitikinti, ar jam skirtas vazonėlis nėra per mažas, ar nereiktų jo persodinti. Jei augalas vis gi miegojo žiemos miegu, reiktų kaip įmanoma lėčiau pervesti jį į vasariškas sąlygas. Tai nesunku padaryti, laikant augalą per žiemą vėsioje patalpoje, kuri ilgėjant dienoms ir vis daugiau šviečiant saulei įšyla palaipsniui. Kas kita, jei tokios patalpos neturime ir mūsų saracėnijos buvo laikomos, pavyzdžiui, šaldytuve. Tada jas išėmus ir pastačius ant palangės, iškart gausis didelis temperatūrų skirtumas. Ir staiga pakilusi aplinkos temperatūra jau nebenukris. Tokiu atveju nesistebėkite, jei ims gretai džiūti lapų galai ir augalas nepradės augti taip gražiai, kaip mums norėtųsi.

Ką daryti? Pagelbėti gali įstiklintas balkonas, kuriame temperatūra žemesnė tiek dieną, tiek naktį. Tiktų ir vėsi laiptinė (jei žinoma nebijome, kad mūsų numylėtinius kas nors „pasiskolins”).

Jei nėra nei vieno, nei kito, dienai galima išnešti į balkoną, o nakčiai įnešti į kambarį. Bet tada augalas dieną gaus daugiau šviesos, bet aplinkos temperatūra bus mažesnė. O naktį bus laikomas šiltesnėje aplinkoje nei dieną. Gamtoje gi viskas būna atvirkščiai. Taigi, toks metodas nėra labai tinkamas.

Geriau jau tada statyti kambaryje maksimaliai šviesioje vietoje ir kuo toliau nuo šilumos ir oro sausinimo šaltinių- radiatorių. Ir kaip galima dažniau nupurkšti. Kad augalas pajustų ne tik pavasarinį atšilimą, bet ir pavasarinę drėgmę.

Visas nudžiuvusias tūtas verta pašalinti. Paprastai, nukirpti žirklėmis, paliekant keletą milimetrų prie pagrindo. Jei nesiruošiam augalo persodinti, lengvai supurenkim substrato paviršių (jeigu tai durpės ar jų mišinys), nuimkim atmirusias samanas (jei jų buvo).

Persodinimas

Geriausias metas persodinti saracėnijas – pavasaris, kai jos pradeda intensyviai augti.  Tik ne iškarto vos pakeitus aplinkos sąlygas iš žieminių  į pavasarines – leiskime nors savaitėlę jai adaptuotis.

Kitu metų laiku to daryti nerekomenduojama. Galima tik perkelti augalą į didesnį indą, vazoną, užpildant laisvą tarpą tarp seno substrato gniužulo ir naujo vazono kraštų.

Substratas

Koks substratas geriausias šiems vabzdžiaėdžiams. Be jokios abejonės, visi augintojai tvirtina, kad geriausia jas auginti gyvuose kiminuose. Tik reikia būti atsargiems, renkant juos natūraliose augimvietėse. Yra kiminų rūšių ir Lietuvoje, kurios nyksta ir yra įtrauktos į Raudonosios knygos sąrašus. Tokių rinkti natūraliose augimvietėse nevalia.

Tinka ir „negyvi”, t.y. džiovinti,  kiminai, ar kiminų derinys su kitomis medžiagomis – durpėmis, perlitu, vermikulitu, keramzitu, smėliu, smulkiu žvyru. Kiekvienas augintojas substrato sudėtį ir sudėtinių dalių proporcijas turėtų išbandyti pats. Atmintini šie  dalykai: substratas turi būti gerai laikantis drėgmę ir laidus jai, purus, lengvas, nesupuolantis. Saracėnijų šaknys nors ir nėra tokios gležnos kaip kitų vabzdžiaėdžių, tačiau ypatingu augumu ir skvarba į substratą nepasižymi.

Imlumą drėgmei užtikrina durpės ir kiminai. Smėlis, smulkus žvyras, perlitas ir kiti panašūs priedai sąlygoja jo (substrato) purumą, gerina šaknų aeraciją, palengvina jų augimą ir skverbimąsi į substartą.

Indas, vazonas

Pirmiausia – apie medžiagas, iš kurių turėtų būti pagamintas indas. Jos turi būti tvirtos, atsparios aukštesnei temperatūrai (šildant nekeičiančios savybių, neišsskiriančios  lakių medžiagų į aplinką), pageidautina didelės šiluminės varžos (nes vabzdžiaėdžiai augalai nemėgsta, kai perkaista jų šaknys), inertiškos (nesugeriančios mineralinių ir organinių medžiagų ir pan.).

Aišku, kad geriausi indai yra iš  plastiko. Tiesiog plastikiniai vazonėliai, dubenėliai, kurių dugne kuo daugiau skylučių, tuo geriau.  Galima naudoti ir mini akvariumukus iš organinio stiklo.

Indo išmatavimus, formą, spalvą pasirenkame savo nuožiūra, atsižvelgdami į augalą, kurį norime ten pasodinti. atmintina, kad jei norime jog saracėnijų keras žydėtų, vertėtų imti „standartinį” plastikinį vazoną ir neleisti saracėnijoms per daug plėstis į šalis.

O jei norime, kad mūsų augintinis išaugintų kuo vešlesnį „kupstą”, tai renkamės plokščią dubenėlį. Jo centre sodinama saracėnija, kuri pajutusi laisvę duos atžalas į visas puses. O kol sąžalynas užpildys visą vazono paviršiaus plotą, galima pakraščiuose įkomponuoti keletą saulašarių ar mažų viksvinių augalų.

Po indu visada turi būti padėkliukas su vandeniu.

Medžioklė, papildomas maitinimas

Saracenia purpurea, pavyzdžiui, turi dideles plačias gaudykles, į kurias patenka viskas, kas telpa – musės, širšės, vorai, sraigės. Jas maitinti turbūt paprasčiausia – tiesiog duodam tai, kas „po ranka”.

S. leucophylla tūtos nors ir didelės, bet gerokai siauresnės. Užtat ji nepriekaištingai gali išgaudyti drozofilas (vaisines) museles jūsų virtuvėje. Šios muselės vasaros metu pas mus labai paplinta, atkeliavusios iš pietų su vaisiais.

S. psittacina nesidomi musėmis. Jos dažniausias grobis – skruzdėlės (gal todėl ją auginti ir sunkiausia), kurios neaiškaus smalsumo vedamos užklysta į gaudyklės vidų, neberasdamos kelio atgal.

Lauke auginamos saracėnijos dažniausiai prisigaudo grobio pačios. Tačiau jei laikomos namuose, ar daugiabučio balkone, tai medžiojimo sąlygos joms nėra pačios geriausios. Tada vertėtų augalus „pamaitinti” kuo natūralesniu maistu – vabzdžiais, voragyviais, moliuskais. Neduokite savo augintinėms jokių kitų maisto produktų – ne visus jos sugebės suvirškinti. O gali būti ir taip, kad tas maistas joms bus „per riebus”, jos nepajėgs įsisavinti visų maisto medžiagų. Tada netruks pasijausti nemalonus kvapas, atsklindantis lyg nuo komposto krūvos.

Papildomai „maitinti” nereikia per dažnai – jei kartą per savaitę apie tai prisiminsite ir patikrinsite, ar netuščios gaudyklės – to pilnai pakaks. Maitinama tik aktyvaus augimo metu, besiilsinčios saracėnijos „nemedžioja”.

Purškimas

Prieš „maitinant’ papildomai, reiktų pasižiūrėti, ar tūtose yra skysčio. Natūraliai į jas prilyja lietaus vandens, kuris yra terpė virškinimo fermentams ir simbiontinėms bakterijoms. Kambaryje tūtos gali būti viduje tuščios. Tuo atveju besiskiriantys virškinimo fermentai bus labai koncentruoti ir pats virškinimo proceso vyksmas gali „nudeginti” augalus „iš vidaus”. Vaizdas tada būna nelabai estetiškas.

Taigi, geriausia saracėnijas karts nuo karto gausiai nupurkšti minkštu (geriausia lietaus) vandeniu taip, kad jos ne tik sudrėktų iš išorės, bet ir užsipildytų tūtas iš vidaus.

Laistymas

Saracėnijos nepakenčia perdžiūvimo. Vienas kartas – ir mes visam laikui galim prarast savo augintines. Todėl padėkliuke po vazonu visada turi būti vandens. Tai  – ir būtina auginimo sąlyga, ir profilaktinė priemonė nuo perdžiūvimo.

Taip pat atmintina, kad tai jautrūs padidintai druskų koncentracijai augalai. Todėl vanduo turi būti minkštas. Galima naudoti lietaus, virintą vandentiekio, filtruotą įvairiais buitiniais filtrais, nusistovėjusį vandenį. Kadangi saracėnijos – pelkiniai augalai, tai nėra jautrios deguonies stygiui vandenyje. Svarbu, kad jame būtų kuo mažiau druskų, didinančių vandens kietumą.

Kaip jau minėjau anksčiau, vasarą galima padėkliuke esantį vandenį tik papildyti nauju iki kokios nors užsibrėžtos ribos, o žiemą kiekvieną kartą laistant geriau būtų vandenį pakeisti nauju.

Žydėjimas

Jei saracėnija pakankamai suaugusi, po ramybės periodo ji jus gali nudžiuginti žiedais. Nuo žiedstiebio pasirodymo iki žydėjimo pabaigos gali praeiti keletas mėnesių, o jei lauksime, kol subręs sėklos – ir dar daugiau.

Saracėnijų žiedai labai savotiški ir patraukliai atrodantys. Todėl verta atmesti visus prietarus apie galimą augalo žūtį jei mes leisime jam sužydėti, ir kantriai laukti jo pražystant. Nors turiu perspėti – žiedų kvapas nėra iš maloniųjų. Mat apdulkina tai juos musės…

Estetika

Jau minėjau, kad po ramybės periodo nudžiuvusias tūtas verta nukirpti. Daugiau estetiniu augalo grožiu rūpintis beveik nereikia. Nebent pašalinti spėjusias per vegetacijos laikotarpį „atidirbti savo” tūtas. Ir tai daryti reiktų atsargiai. Jei tiesiog nukirpsim jas, tai virškinamas turinys išsipils į substratą. Šiuo atveju gali pasireikšti kelios blogybės: substrate padaugės mineralinių medžiagų, o tas nepatiks saracėnijoms arba, jei substratas – kiminai, tai jie netruks nugelsti ir atmirti.

Todėl prieš nukerpant tūtą vegetacijos metu jos turinį reiktų arba atsargiai išpilti, arba išsiurbti. Išsiurbimui galima naudoti paprastą didelį švirkštą su prailgintu antgaliu.

Pasiruošimas žiemai

Trumpėjant dienoms ir vėstant orams, saracėnijos nustoja maitintis, tūtos išdžiūva, augalai pereina į anabiozės būseną.

Panašiai jos turėtų elgtis ir pas mus. Taigi, nustojame jas purkšti ir maitinti, leidžiam gaut kuo daugiau vėsos. Ir galiausiai – perneša į žiemojimo patalpas arba kišam į šaldytuvą.

Žiemojimas

Žiemą saracėnijos laikomos arba vėsioje patalpoje, arba šaldytuve. Visais atvejais nederėtų staiga keisti sąlygų. Tegu geriau ilgėliau augalas pabūna lauke, balkone, gauna rudens šaltuko, o tik tada perkeliamas į žiemojimo vietą.

Jei tai patalpa, jos optimaliausia temperatūra 0 – +5°C, jei tai šaldytuvas – geriausia vieta yra daržovių skyrius. Ir taip – iki pavasario. Nepamirštant, kad substratas neturi visiškai perdžiūti.

Tiek apie bendrąją priežiūrą. Kaip matot – nieko sudėtingo. Na, gal išskyrus vėsų bet ne šaltą ramybės periodą…

Jogaila Mackevičius