Saracėnijos – negausi vabzdžiaėdžių augalų gentis. Vieni mokslininkai išskiria bemaž aštuonias jų rūšis, kiti kai kurias rūšis išskirsto dar į keletą. Kai kurios rūšys turi keletą porūšių. Bet kad ir kiek sistematikai besismulkintų, rūšių skaičius vis tiek bus apie 10. Taigi, tokia nedidelė augalų grupė yra labai dėkingas objektas kolekcionieriams, turintiems tikslą surinkti visus vieno ar kito taksono atstovus.

Ir auginimo sąlygoms saracėnijos nėra labai jautrios. Neretas, sugebantis užtikrinti savo augintinėms sezoninį sąlygų kitimą, sėkmingai jas augina daugelį metų.

Kodėl sezoniškumas?

Pirmiausia, atmintina, kad tai – vidutinių platumų augalas. O tai reiškia, kad jos visada metų bėgyje susiduria ir su daugiau mažiau šalta žiema, permainingais pavasariu bei rudeniu, karšta  (ar nelabai) vasara. Tik žiemos šalčiui ir vasaros karščiui ne visos rūšys atsparios vienodai. Taigi, besiaiškindami bendruosius saracėnijų auginimo ypatumus  ar prieš jas įsigydami, pirmiausia įsitikinkime, ar galėsime sudaryti joms tinkamas sąlygas.

Vasarą saracėnijos gali augti tiek namie, tiek balkone, tiek lauke. Optimali temperatūra aktyviuoju vegetacijos metu šiems augalams yra apie +25°C (ne daugiau +30°C).  Svarbu, kad nestigtų šaknims drėgmės. Tačiau didžiajai daugumai rūšių žiemą būtina pailsėti. Tik Sarracenia psittacina gali gerai visus metus augti gyvenamosiose patalpose, tokiame pačiame klimate, kaip gyvename ir mes. Dar neblogai prie šiltos „kambarinės” žiemos sugeba prisitaikyti ir S. rosea. Taigi, šios dvi rūšys galėtų būti tinkamiausios tiems, kas negali šių augalų žiemos metu laikyti vėsioje šviesioje patalpoje.

Didžiajai daugumai saracėnijų rūšių būtinas sezoniškumas tam, kad jos galėtų gyventi daugelį metų. Jautriausia žiemos miego stygiui yra S. purpurea var. venosa. Nepasiilsėjusi vėsoje bent keleto mėnesių per metus ji greitai ima skursti ir sunyksta.

Žiemos poilsis

Taigi, jei įsigyjate S. minor, S. oreophyla, S. rubra, S. flava, S. alata, S. leucophylla, S. purpurea, žinokite, kad žiemai joms reikalinga vėsi patalpa. Temperatūra neturėtų pakilti aukščiau +10°C. Geriausia, kai ji būna apie +5°C. Neilgais periodais, temperatūra gali būti šiek tiek žemiau nulio. Šiltesnėmis žiemomis saracėnijos galėtų peržiemoti mūsuose net gi lauke, bet vargu ar kas nors norėtumėm rizikuoti ir nenuspėjamo mūsų klimato sąlygomis palikti savo mėgiamą augalą lauke.

Iš kairės į dešinę: Sarracenia purpurea var. venosa, S. psittacina, S. purpurea.

Visų rūšių sėjinukai ir jauni, ką tik  atskirti augalai gali keletą metų augti be poilsio. Jiems tinka ir terariumai, orchidariumai su papildomu dirbtiniu apšvietimu.

Viso žiemos periodo metu nevertėtų pamiršti, kad šiems augalams niekada neturėtų stigti drėgmės. Nepriklausomai nuo to ar tai besiilsintys suaugę augalai, ar  aktyviai augantys sėjinukai. Taigi, net ir neaugančioms saracėnijoms turi būti po vazonėliu padėtas padėkliukas su vandeniu. Tik žiemos laikotarpiu reikėtų labiau kreipti dėmesį į vandens kokybę – saracėnijos jo sunaudos mažiau, taigi, užuot vis papildžius vandenį padėkliuke, geriau būtų jį kaskart visą pakeisti.

Žiemos metu nereikia jaudintis, kad pradeda nuo viršūnėlių džiūti tūtos. Iki pavasario jos gali nudžiūti visos, ir likti tik mažas gyvybingas augimo kūgelis, ir kurio netruks išaugti nauji spąstai ir (jei augalas pakankamai suaugęs) žiedai.

Pavasarinis startas

Pavasarį, pajutusios ilgėjančią dieną ir kylančią temperatūra, saracėnijos pradeda augti. Nevertėtų jų žadinti per anksti. Pavasarį dienos dar pakankamai trumpos, šviesos mažai, o kambariuose šilta  (saracėnijoms kambario temperatūra jau gali būti traktuojama kaip „šilta”). Tad pradėję tokiomis sąlygomis augti, augalai linkę ištįsti, tūtos būna plonos, išsiklaipo į visas puses, negaudo ir nevirškina grobio. Augalas ilgainiui ima skursti. O kol užauga naujos funkcionalios gaudyklės, praeina nemažas laiko tarpas – jau gali ir vasara įsibėgėti. Ir jūsų saracėnija nespės pakankamai išnaudoti viso vegetacijos laikotarpio galimybių.

Taigi, jei jau sumigo mūsų augintinės vėsioje patalpoje per žiemą, neskubėkime jų žadinti. Tegu gerai pasiilsi.

Teoriškai pereinant iš ramybės į aktyvaus augimo periodą, temperatūrą reiktų kasdien kelti palaipsniui. Be to, svarbi ir nakties vėsa. Deja, tą padaryti namuose yra ganėtinai sunku. Bet saracėnijos prie staigaus pavasario gana gerai prisitaiko – neverta pergyventi.  Svarbu, kad bundant būtų pakankamai drėgmės ir šaknims, ir naujai beaugančiom gležnom tūtom. Karts nuo karto augalus reikia gerai nupurkšti minkštu aplinkos temperatūros vandeniu.

Pavasaris – ir pats tinkamiausias metas augalą persodinti. Bet apie tai, kaip ir apie substratus – kitoje šio straipsnio dalyje.

Vasaros medžioklės sezonas

Jeigu mūsų augintiniai sėkmingai pabudo, pradėjo augti (ar net žydėti), pasistenkime jiems užtikrinti kuo natūralesnes sąlygas. Kuo daugiau šviesos ir šilumos antžeminei daliai, kuo vėsiau ir drėgniau šaknims. Ir dienos kaitrą keičianti nakties vėsa saracėnijoms bus tik į naudą. Kaip jau minėjau – optimaliausia temperatūra svyruoja apie +25°C.

Sarracenia leucophylla pievutėje

Nevertėtų pamiršti, kad saracėnijoms būtinas lietus. Jos ne visada pajėgos pro šaknis pripumpuoti vandens į savo tūtas, taigi, reiktų karts nuo karto į kas „prilyti”. Paprasčiausia tai padaryti  stipriai ir gausiai augalus supurškiant. Lauke laikomoms saracėnijoms tokia procedūra nebūtina. Atmintina, kad vanduo, naudojamas  augalų purškimui, turi būti minkštas, aplinkos temperatūros.

Papildomai tręšti augalų nereikia. Tai gali saracėnijas pražudyti, kadangi kaip ir visi vabzdžiaėdžiai, jos yra jautrios druskų koncentracijai dirvožemyje. Ir nesvarbu, ar tos druskos yra būtini maistiniai makro ar mikro elementai, ar kalkės – geriau kad jų laistomame vandenyje išvis nebūtų.

O pasirūpinti vertėtų medžioklės trofėjais. Kaip žinia, saracėnijų tūtos yra tarsi gyvos kompostinės, užpildytos skysčiu, kuriame yra fermentų, saprotrofinių bakterijų ir vandens. Patekęs į vidų grobis nebegali išlipti ir nuskęsta. O tada veikiamas bakterijų ir fermentų supūva, atpalaiduodamas maisto medžiagas, kurias saracėnijos pasisavina vidiniu tūtų paviršiumi.

Ne visada (ypač namuose ar balkone) laikomos saracėnijos gali pakankamai sumedžioti pačios. Reiktų joms padėti. Tačiau prieš padedant, reikia išsiaiškinti, kokį dažniausiai grobį natūraliomis sąlygomis jos „pasigauna”.  Taigi, vertėtų pasirūpinti atitinkamų gabaritų grobiu, stengiantis „nemaitinti” savo augintiniu per dideliu, nuo kurio jie gali „užspringti”, nesugebėti suvirškinti ir prarasti savo dekoratyvumą. Tikrai nereikia saracėnijų „maitinti” kokiu nors nenatūraliu maistu (sūriu, duonos trupiniais, daržovių gabaliukais, ir pan.).

Apibendrinant, visa vasaros priežiūra apsiriboja šiais punktais: vanduo padėkliuke, dirbtinis ar natūralus lietus, „maitinimas” smulkiais bestuburiais – vabzdžiais, voragyviais, moliuskais.

Rudeninis pasiruošimas poilsiui

Baigiantis vasarai, taip pat nereikia skubėti lauke ar balkone esančių augalų nešti vidun. Tegu gauna šiek tiek šaltuko. Tada įsijungs vidiniai savireguliacijos mechanizmai, ir augalas lengvai pereis į ramybės būseną. Ir žinoma, ruošiant augalą tiems keliems žiemos ramybės mėnesiams reiktų įvertinti, kad jis būtų kuo atokiau radiatoriaus, negautų per daug tiesioginių saulės spindulių giedromis žiemos dienomis ir nesušiltų (kas skatintų augimą).

O jau padėjus augalą į ramią vietelę žiemai, vertėtų jo nebejudinti iki pavasario. Na, gal tik tiek, kiek būtina norint užtikrint nuolatinį vandens buvimą padėkliuke. Žiemą saracėnijos paprastai nustoja maitintis, o tūtos ilgainiui ima džiūti ir atmiršta.

Tiek pagrindinės informacijos apie saracėnijų gyvenimo sezoniškumą. Kitame straipsnyje – šiek tiek daugiau informacijos apie maitinimą, persodinimą, substratus.

Jogaila Mackevičius

Irinos Mackevičienės nuotraukos