Purpurinė saracėnija – labiausiai natūraliose augimvietėse paplitusi, viena pirmųjų mokslininkų  aprašyta saracėnijų rūšis. Tai – storas, bet sąlyginai neilgas, prigludusias prie žemės tūtas turintis  vabzdžiaėdis augalas, labiau tinkantis platesnėms palangėms.

Kadangi purpurinės saracėnijos arealas yra didelis, užimantis didelę dalį Šiaurės Amerikos, be to, susiskaidęs į keletą dalių, tai natūralu, kad atsirado rūšies genetinis ir fenotipinis (išvaizdos) nevienalytiškumas, sąlygojantis keletą porūšių, formų. Pridėkime prie šios įvairovės dar hibridus, ir norintiems artimiau su šiuo augalu susipažinti tikrai bus iš ko pasirinkti.

Pavadinimas, jo reikšmė

Mokslinis pavadinimas – Sarracenia purpurea L. – purpurinė saracėnija. Pats pavadinimas susijęs tiek su žiedų, tiek su tūtų  spalva. Nors kai kurių porūšių tūtos yra žalios, tačiau rudeniop jos vis tiek nusidažo purpurine spalva. Žiedai raudoni, o jų pigmentas antocianinas suteikia jiems purpurinį atspalvį.

Sistematinė padėtis

Karalystė – Augalai (Plantae), skyrius – Magnolijūnai (Magnoliophyta), klasė – Magnolijainiai (Magnoliopsida), poklasis – Dilenijažiedžiai  (Dileniidae), eilė – Erikiečiai (Ericales), šeima – Saracėnijiniai (Sarraceniaceae), gentis – Saracėnija (Sarracenia).

Rūšies viduje išskiriami du porūšiai: Sarracenia purpurea subsp. purpurea ir S. purpurea subsp. venosa.

Sistematiniai ginčai dėl purpurinės saracėnijos porūšių ir formų vis dar tęsiasi, todėl kol kas literatūroje pateikiamos toks vidurūšinių taksonų sąrašas (informacijos šaltinis – Wikipedija):

1.  Sarracenia purpurea subsp. purpurea:
    1.1.  Sarracenia purpurea subsp. purpurea f. heterophylla,
    1.2.  Sarracenia purpurea subsp. purpurea f. ruplicola;
2. Sarracenia purpurea subsp. venosa:
    2.1.  Sarracenia purpurea subsp. venosa var. burkii [=S. rosea],
    2.2.  Sarracenia purpurea subsp. venosa var. burkii f. luteola;
3.  Sarracenia purpurea subsp. venosa var. montana.

Atradimas

Purpurinę saracėniją 1753 metais aprašė Karlas Linėjus.

Paplitimas

Labiausiai paplitusi saracėnijų rūšis. Arialas nevientisas. Auga Šiaurės Amerikoje, Jungtinių Valstijų pietuose. Kita arialo dalis išsidėsčiusi Jungtinių Valstijų rytinėje pakrantėje ir Kanadoje.

Skirtingose arealo dalyje augančios purpurinės saracėnijos yra fiziologiškai neidentiškos. Pietinėje dalyje augančios ramybės periodu gali toleruoti žymiai aukštesnes temperatūras.

Morfologija, augimo ypatumai

Daugiametis žolinis augalas. Turi trumpą šakniastiebį.  Šaknų sistema palyginti gerai išvystyta. Tūtos storos, prigludusios prie substrato, kartais gali vegetuoti keletą metų.

Žydi pavasarį. Žiedas raudonas, purpurinio atspalvio. Tačiau (nors retai) sutinkama individų, kurių antocianino (purpurinio pigmento) sintezė sutrikusi. Tokie augalai žydi geltonais žiedais.

Auginimas dirbtinėse sąlygose

Purpurinei saracėnijai reikia daugiau erdvės, jos keras gerokai platesnis už kitų saracėnijų.

Gerai auga tiek durpiniame substrate, tiek gyvuose kiminuose. Durpinis substratas turi būti rūgštokas, pagamintas iš natūralių durpių, smėlio ir šiek tiek perlito, pridedant smulkintų džiovintų kiminų.

Auginant gyvuose kiminuose reikia atkreipti dėmesį, kad augalas sunkokas, todėl gali nesunkia susmegti lengvuose kiminuose. Kad taip neatsitiktų,  saracėnijų kupstu galima padėti akmenį ar medžio šaką ir viską uždengti kiminais.

Laistyti būtina minkštu vandeniu. Augalas neturėtų perdžiūti, todėl rekomenduotina, kad padėkliuke po vazonu visada būtų vandens. Periodinis purškimas skatina augalo augimą, o per sausras ir padeda užpildyt tūtas vandeniu, reikalingu normaliam šių gaudyklių funkcionavimui.

Būtinas sąlygų sezoniškumas ir vėsus ramybės periodas.

Kažkokių ypatingų, skirtingų nuo kitų saracėnijų rūšių, poreikių auginimo sąlygoms ši rūšis neturi.

Jogaila Mackevičius