Natūraliai gamtoje kaip ir visi žiediniai augalai (o visi vabzdžiaėdžiai priklauso būtent jiems), ąsoteniai dažniausiai dauginasi sėklomis. Auginant kultūroje, juos paprasčiau dauginti vegetatyviškai.
Vienas dauginimo būdų – senų kerų dalinimas. Geriausia tai daryti anksti pavasarį, po priverstinės ramybės laikotarpio. Augalas persodinamas, o persodinimo metu keras išskirstomas į keletą mažesnių kerelių, kurie pasodinami į atskirus vazonus. Taip dauginami senesni augalai, o pats dauginimo būdas nėra labai produktyvus.
Taip pat galima pasidauginti augalus viršūniniais auginiais, kurie lengvai šaknijasi pasodinti iškart į durpinį substratą. Reikia tik pakankamai (+25°C) šilumos, netiesioginės šviesos ir drėgno aplinkos oro. Viršūninis auginys pjaunamas su 3-5 lapais. Sodinamas į standartinį substratą (vienas iš substrato “receptų” galėtų būti: natūralios durpės, smėlis, vermikulitas, smulkinti kiminai (sausi ar gyvi), sumaišyti santykiu 2:1:1:1). Per mėnesį naujasis augalas įsišaknija, o dar po kiek laiko ima auginti naujus mažus ąsotėlius.
Tačiau viršūninių stiebo auginių skaičius irgi ribotas. Ką daryti, jei ąsotenių reikia daugiau?
Daugiau augalų galima pasidauginti karpant senus ilgus, ištįsusius stiebus. Šiuo atveju imamas senas stiebas …
…ir sukarpomas į keletą dalių.
Iškart į durpinį substratą sodinama viršūnė – iš jos išaugs stipriausias augalas.
Pasodinus, substratas gerai sulaistomas, o augalas nupurškiamas. Laikyti jį reiktų apsaugotoje nuo tiesioginių saulės spindulių vietoje, kasdien purškiant bei stengiantis užtikrinti lengvą aplinkos oro cirkuliaciją ir apsaugą nuo skersvėjų.
Likusi stiebo dalis sukarpoma dar smulkesniais gabaliukais ir dedama į mini-šiltnamiuką ant drėgnų kiminų.
Po kiek laiko lapų pažastyse esantys miegantys pumpurai ims sprogti, suformuodami naujus mažus augaliukus, kuriuos galima bus atskirti ir pasodinti atskirai.
Kodėl negalima tiesiog sukarpius sukišti stiebo dalių į substratą ir kaip su viršūne laukti, kada jos įsišaknys. Galima, bet rizikinga. Stiebo viršūnė turi aktyvų augantį pumpurą, kurio meristeminės ląstelės sintetiną indoli-3-acto rūgštį – auksinų grupės natūralų fitohormoną, įtakojantį šaknų formavimąsi. Taigi, naujos šaknys susiformuoja greičiau. Kitose stiebo vietose esantys pumpurai yra miegantys, taigi, ir šio hormono sintezė juose nevyksta, todėl šaknims susiformuoti reikės gerokai daugiau laiko. O per tą laiką pati stiebo dalis gali ir nunykti dėl nepakankamos maisto medžiagų apykaitos. Todėl jei nutarsite tik ką sukarpytas stiebo dalis sodinti iškart į substratą, pamirkykite jas šaknijimąsi skatinančių hormonų tirpale arba apiberkite šių hormonų preparatų miltukais.
Bet viskas paprasčiau ir natūraliau vyksta tokias stiebo dalis laikant uždaroje „kiminų dėžutėje”. Tada išsprogsta miegantys pumpurai, juose suaktyvėja fitohormonų sintezė, ima formuotis naujos šaknys. Miegantys pumpurai išsprogsta net gi iš senų, jau sumedėjusių ir parudusių stiebų. Tik tam reikia ne 1-2, o 3-4 mėnesių.
Štai, kaip atrodo visas dauginamo stiebo dalimis ąsotenio ciklas:
1. Kiminuose suvešėję jauni augaliukai.
2. Pasodintas naujas augalas (seno stiebo dalis užkasta substrate).
3. Pirmasis ąsotėlis.
4. Suaugęs ąsotenis.
Arba – visas procesas viename kadre:
Jogaila Mackevičius
