Pirmąjį Nepenthes genties ąsotenį 1658 metais Madagaskaro saloje aprašė prancūzų gamtininkas Etienne de Flacourt. Per sekančius 350 metų Pietryčių Azijoje buvo atrasta virš 120 ąsotenių rūšių, ir šiandieną akivaizdu, kad tai įvairiausia ir gausiausia vabzdžiaėdžių augalų gentis pasaulyje. Neseniai dvi nuostabios naujos ąsotenių rūšys buvo atrastos Sumatroje, Indonezijoje, ir 2007 metų kovą aš kartu su dviem draugais Alfindra Primaldhi ir Apriza Suska leidausi į kelionę patyrinėti jas natūraliose augimvietėse
Kartą įkopę į atokią Sumatros viršukalnę du žymūs Australijos botanikai ir gyvos gamtos tyrinėtojai Dr. Charles Clarke ir Troy Davis, atrado dvi ąsotenių rūšis, kurios labai skiriasi nuo visų iki šiol žinomų rūšių. Vieną jų Dr. Charles Clarke pavadino Nepenthes jacquilinea savo žmonos Jackie Clarke garbei, kitą Troy David pavadino Nepenthes izumiae savo žmonos Izumi Davis garbei. Abi rūšis formaliai aprašytos ir paskelbtos 2001 metais, ir iki šių laikų išlieka nuostabiausios iš visų žinomų ąsotenių rūšių.
Norėdamas patyrinėti šiuos augalus aš nuvykau į atokią viršukalnę centrinėje Sumatroje. Tam, kad užkopti iki jų augimviečių, man prireikė maždaug šešių valandų. Mažai žinomas medžiotojų ir rotango rinkėjų takas ėjo atokiau nuo kaimų ir ryžių plantacijų, apsuptas lygumų ir mažai lankomų žemesnių kelių šimtų metrų aukščio kalnų. N. jacquilineae augalus aš pradėjau sutikti maždaug 1700 metrų virš jūros lygio aukštyje. Habitą sudarė žemaūgiai kalnų medžiai, apsupti nuostabių orchidėjų plantacijų. Keleto valandų kopimo metu oras buvo lietingas ir labai drėgnas, tačiau pasiekus viršūnę pasitaisė, ir aš galėjau praleisti visą dieną studijuodamas dvi ąsotenių rūšis, dėl kurių čia atvykau.
Nuo 1750 metrų virš jūros lygio N. jacquilineae augalų buvo apstu, jie augo kaip žolinės lianos, kylančios tarp aplinkinių samanotų augalų. N. jacquilineae išaugina iki 35 cm ilgio lapus, nuo kurių ant ilgų kotelių nusvyra savotiški ąsočiai. Šios rūšies ąsočiai yra neįprasti, kitokie nei likusių ąsotenių rūšių. Peristomas yra platus ir banguotas, kai kurių pavyzdžių galintis siekti net 35 mm pločio. Ąsotis yra piltuvėlio formos su dviem redukuotais sparnais priekyje. Bendras ąsočio ilgis gali pasiekti įspūdingus 20 cm gabaritus, tačiau dažniausiai jie būna mažesni.
Vienas pažymėtinas šių ąsočių ypatumas – jų spalva labai varijuoja. Didžioji mano stebėtų ąsočių buvo gelsvai žali, išskyrus peristomą, kuris buvo ryškiai oranžinis. Kletas pavyzdžių turėjo ryškiai raudonus ąsočius, o maža dalis – purpurinius ar beveik juodus. Visais atvejais tas pats augalas turėjo vienodos spalvos gaudykles, todėl aišku, kad ši rūšis turi keletą spalvinių formų, kurios niekada nebuvo visiškai ištirtos.
Ąsoteniai išaugina ąsočius tam, kad pritrauktų, pagautų ir suvirškintų nariuotakojus ir gautų būtinas maisto medžiagas ir mineralus, padedančius išgyventi skurdžiose augimvietėse. Nariuotakojis-auka gali priviliota arba išskyrų, arba ryškių gaudyklių spalvų, ir galiausiai įkrenta į ąsočio vidų ir paskęsta ten esančiame skystyje. Platus išvystytas N. jacquilineae peristomas gali atrikti dvi funkcijas. Pirmiausia jis padidina priviliotų nariuotakojų skaičių, nes savo ryškiomis spalvomis išsiskiria iš aplinkos, o tas traukia skraidančius nariuotakojus (jie sudaro didžiąją aukų dalį). Gali būti, kad peristomas išsklaido nektarą, nes keleto ąsotenių rūšių peristomai išskiria nektarą. Dažnai peristomas yra užriestas, kas padeda surinkti lietaus vandenį į ąsočio piltuvėlį ir užtikrina pakankamą skysčio kiekį gaudyklėje bei aukos pagavimo efektyvumą.
Ištyrinėjęs daugybę N. jacquilineae ąsotenių aš pradėjau toliau kopti link kalno viršūnės, kur pagal pranešimus turėjo augti Nepenthes izumieae. Maždaug nuo 1800 metrų virš jūros lygio pastebėjau gausiai augančią šią nuostabią rūšį. N. izumieae išaugina fantastiškus iki 30 cm ilgio ąsočius, o patys augalai auga kaip vešlūs vijokliai ar fakultatyviniai epifitai. Jie išaugina ilgus kylančius vijoklinius stiebus, lipančius samanotais kalnų miškų medžiais, tarp kurių šis ąsotenis auga. Ąsočiai yra daugiau mažiau cilindriški, dažniausiai mažiau nei 5 cm pločio, ir gali būti lengvai atskirti nuo N. jacquilineae ąsočių vien todėl, kad dažniausiai jie būna juosvai rudi išskyrus šviesiai gelsvai žalią ąsočio vidų. Peristomas taip pat skiriasi, nes yra sąlyginai siauras, su 3 mm siekiančiomis juostomis. Viršutinėje peristomo dalyje susiformavusios 2 eilės žemyn nukreiptų spyglių, kyšančių virš ąsočio angos.
Ryšys tarp Nepenthes jacquilineae ir Nepenthes izumieae nėra pakankamai ištirtas, tačiau nepanašu, kad šios rūšys yra glaudžiai evoliuciškai susijusios. Atrodo, kad N. jacquilineae daugiau susijęs ir morfologiškai panašus į N. tenuis, o N. izumieae labiau panašus į N. lingulata ir N. singalana – kurios abi taipogi yra iš Sumatros. Akivaizdu, kad N. jacquilineae ir N. isumieae dažnai kryžminasi tarpusavyje, nes man teko pastebėti kartu augant daugybę hibridų. Turbūt tai nėra keista, nes augalai kartu auga vietovėse, kuriose persidengia jų augimo aukščio ribos. Hibridiniai augalai turi tarpines tėvinių augalų savybes – kur ąsočio forma labiau primena N. jacquilinea, peristomas panašesnis į N. isumieae.
Gaila, bet didžioji dauguma šių rūšių arealo yra už Sumatros nacionalinių parkų ribų ir nėra apsaugota nuo sunaikinimo ar pokyčių. Per didelis gyvų augalų rinkimas gamtoje yra pagrindinis poveikis populiacijom, kadangi šie augalai yra labai vertinami augintojų. Laimei N. jacquilineae ir N. izumieae sėkmingai įvestos į kultūrą rūšys ir sparčiai dauginamos komerciniuose ūkiuose. Pasiūlos gausa anksčiau ar vėliau numuš sodinukų kainas, o tai sustabdys sodinamosios medžiagos rinkimą laukinėje gamtoje, ir mes galėsime džiaugtis laukiniais šių rūšių sąžalynais Sumatroje. Šios dvi rūšis, atrastos tik 2001 metais atokioje Sumatros viršukalnėje teikia vilčių, kad ateityje dar daug naujų rūšių bus surasta kituose šios salos kalnuose.
Stewart McPherson
Vertė J. Mackevičius