.

Indonezijoje auga dvi ypatingos ąsotenių (Nepenthes) rūšys. Viena (Nepenthes aristolachioides) yra endeminė Sumatrai ir sąlyginai gerai žinoma. Kita (N. klossii) rasta Indonezijos provincijoje Papua Naujojoje Gvinėjoje ir yra mažiau ištirta. Abi rūšys unikalios, nes turi labai specializuotus ąsočius, kuriais, pasinaudodamos šviesa, gaudo nariuotakojus.

Nuostabus Nepenthes klossii ąsotis

N. aristolochioides pavadintas taip todėl, kad jo ąsočiai panašūs į Aristolochia (nevabzdžiaėdžių vijoklių gentis) žiedus. Žinomos trys šios ąsotenių rūšies augimvietės Kerinci Seblat nacionaliniame parke, esančiame vakarinėje Sumatros dalyje, ir Jambi provincijoje. Deja, šios rūšies išlikimui iškilęs rimtas pavojus dėl jos rinkimo kolekcijoms iš natūralių augimviečių. Tikėtina, kad ji greitu laiku išnyks bent vienoje iš natūralių augimviečių.

Šios rūšies ąsočiai yra 13 cm ilgio ir 5 cm pločio. Abiejų tipų ąsočių trys viršutiniai ketvirtadaliai yra piltuvėlio formos. Apatinių ąsočių pamatinė dalis yra platesnė nei viršutinių. Visų ąsočių viršutinė dalis yra išsipūtusio kupolo formos, priekinėje pusėje kiek suplota, su nedidele apvalia anga. Ąsočio angos skersmuo apie 4 cm ir išsidėsčiusi (kas visiškai nebūdinga ąsoteniams) beveik vertikaliai. Apatinių ąsočių sparnai apie 9 mm pločio, padengti iki 10 mm ilgio žemyn nusvirusių plaukelių, viršutinių ąsočių sparnai redukuoti ir sudaro tik neryškias keteras, arba jų visai nėra.

Peristomas apie 15 mm pločio, įsikišantis į ąsočio vidų ir užsiriečiantis, ratlankio formos, panašus į omaro urvo angą. Dažniausiai peristomo viršuje, iškart po dangteliu yra apie 5 mm aukščio gūbrelis. Peristomo kraštas banguotas 0,8 mm aukščio gūbreliais, tarp kurių yra iki 0,6 mm tarpas. Į išorę peristomas įsikiša iki 2 mm. Dangtelis elipsiškas, apie 4 cm ilgio ir 3 cm pločio, neturintis jokių priedų. Dangtelis yra virš gaudyklės angos ir meta ant jos šešėlį. Tamsi apatinės dangtelio pusės spalva daro jį nepermatomu. Pentinas nešakotas, iki 10 mm ilgio, išaugęs už dangtelio. Ąsočių sienelė yra plona ir dalinai permatoma (ypač viršutinėje dalyje), todėl ąsočio vidus yra apšviestas, kartais net labai ryškiai. Saulėtą dieną nepermatomos raudonos dėmės išoriniame paviršiuje matomos iš vidaus. Peristomas yra tamsiai raudonas ar purpurinis. Dangtelio viršutinis paviršius yra gelsvas su raudonais plėmais, apatinis paviršius dažniausiai tamsiai raudonas ar purpurinis.

Nepaisant to, kad Nepenthes klossii yra viena įspūdingiausių ąsotenių rūšių, ji žinoma gerokai mažiau. Ši rūšis pavadinta Cecil Kloss garbei, kuris surinko jos pavyzdžių herbarą 1913 metais, savo ekspedicijos į pietvakarinę Naująją Gvinėją metu. Rūšis randama tik Papua, auga Paniai ir Merauke apygardose, taip pat atrasta žemutiniuose Jaya (Carstensz Pyramid) kalno, aukščiausio Naujojoje Gvinėjoje, šlaituose. Šios rūšies išlikimo galimybė nėra žinoma, nes ji auga labai nutolusiuose, sunkiai pasiekiamuose regionuose. Tačiau naujų kelių tiesimas išlikimui gali kelti didelę grėsmę. Kitos šios rūšies augimvietės yra dar labiau nutolusios ir sunkiau pasiekiamos, ir nebuvo tikrintos jau kelis dešimtmečius.

Šie ąsoteniai išaugina gaudykles, siekiančias 26 cm ilgį ir 7 cm plotį. Gaudyklių sandara yra beveik identiška N. aristolochioides, išskyrus tai, kad ąsočiai yra proporcingai ilgesnis, ir atitinkamai siauresni, turintys gerokai platesnę angą. Apatinių ąsočių sparnai ąsočio priekyje, iki 9 mm pločio, su iki 7 mm ilgio šereliais, viršutinių ąsočių jie redukuoti, dažniausiai be šerelių. Ąsočio anga ovali, iki 4 cm skersmens. Peristomas iki 14 mm pločio, įsikišantis į ąsočio vidų ir užsiriečiantis. Peristomo bangelės iki 1 mm aukščio su 1,5 mm tarpais. Viršutinių ąsočių persitomo kraštas gali būti šiek tiek dantytas. Augalo lapai ir ąsočiai padengti kartais 7 mm siekiančiais gelsvais plaukeliais, kas suteikia šiai rūšiai velveto įvaizdį. Taip pat N. klossii tiek lapai, tiek jų kotai yra gerokai didesni. Taigi, sumaišyti šias dvi rūšis praktiškai neįmanoma.

N. klossii ąsočių spalvingumas taip pat panašus į N. aristolochioides. Gaudyklės išorė yra blankiai gelsvai žalia, šviesėjanti, einant nuo pamato link viršūnės, išmarginta įvairiomis ilgomis tamsiai raudonomis ir purpurinėmis dėmėmis. Vidinė pusė šviesiai geltona ar kreminio atspalvio. Ąsočio audiniai yra šiek tiek persišviečiantys (ypač ąsočio viršuje) ir praleidžia šviesos spindulius, kartais labai ryškiai. Nepermatomos raudonos dėmės ąsočio išorėje matomos iš vidaus. Peristomas tamsiai raudonas ar purpurinis. Viršutinė dangtelio pusė yra gelsva su tamsiai raudonais plėmais, apatinė – tamsiai raudona ar purpurinė.

Nuostabi Nepenthes aristolochioides gaudyklė

Nepenthes klossii

Abiejų rūšių gaudymo mechanizmas yra labai kompleksiškas. Nektarą išskiria peristomas ir apatinė dangtelio dalis. Tai pritraukia vabzdžius prie ąsočio angos. Abiejų rūšių dangtelis yra platus, išsidėstęs virš angos ir metantis į ją šešėlį. Žiūrint vabzdžio akimis saulėtą dieną, šviesiausia sritis yra ąsočio viduje, apšviestoje saulės pro skaidrias viršutines gaudyklės sieneles. Paragavęs nektaro nuo peristomo ir dangtelio, vabzdys interpretuoja šią šviesą kaip dangų ir laisvę. Įskridę vidun, jie atsitrenkia į gaudyklės sienelę ir nuslysta žemyn, arba nuslysta nuo peristomo. Galiausiai vabzdys patenka į skystį ąsočio viduje, kur negalėdamas išsikapstyti paskęsta ir būna suvirškintas.

Nepenthes klossii

Ąsočio spalvingumas vaidina labai svarbų vaidmenį medžioklės procese. Šviesi vidinė pusė kontrastuoja su tamsiu peristomu ir apatine dangtelio puse, o apšviestas vidus vilioja vabzdį įskristi į gaudyklę. Iš vidinės pusės matomos tamsios išorinės pusės dėmės galbūt skatina vabzdį judėti žemyn arba tiesiog jį klaidina. Tokia aukšta N. aristolochioides ir N. klossii gaudyklės specializacija ir medžiojimo proceso efektyvumas lemia, kad dauguma pagautų aukų yra smulkios musės, kurios įviliojamos stiprios šviesos šaltiniais.

Nepaisant to, kad tiek ąsočių sandara, tiek gaudymo mechanizmu N. aristalochioides ir N. klossii yra labai panašūs, šių rūšių giminystės saitai nėra artimi, jos evoliucionavo nepriklausomai. Tokio gaudymo mechanizmo charakteristikos pastebimos ir kitose, nesusijusiose vabzdžiaėdžių augalų rūšyse. Panašiai medžioja kriauklenis, darlingtonija, kai kurios saracėnijos.

N. aristolochioides augantys Sumatroje

N. aristolochioides ir N. klossii išlikimas priklausys nuo to, kaip ateityje pavyks išsaugoti jų augimvietes. Net ir tai, kad N. aristolochioides auga Kerinci Seblat nacionaliniame parke, neužtikrina šios rūšies, esančios ant kritinės išlikimo ribos, išgyvenimo natūralioje aplinkoje, ypač paplitus brakonieriavimui. N. klossii augimvietės yra labiau apsaugotos, bet joms kyla grėsmė, jei ir toliau Naujosios Gvinėjos teritorijoje bus vykdomi miškų kirtimai. Abiejų šių nuostabių rūšių ateitis Indonezijos rankose. Tikėkimės, kad jų ateitis natūralioje aplinkoje bus saugi.

Stewart McPherson
Vertė J. Mackevičius