.
Bendrais bruožais Australijos flora ir fauna neginčijamai skiriasi nuo Pietryčių Azijos, ypač didžiųjų Sunda šelfo salų. Šie augmenijos ir gyvūnijos skirtumai leido XIX amžiaus gamtininkui Alfredui Raselui Volesui (Alfred Russell Wallace) pasiūlyti teorinę liniją (taip vadinamą Voleso liniją), atskiriančią laukinę dviejų regionų gamtą. Bet nepaisant augmenijos ir gyvunijos skirtumų, ąsoteniai (Nepenthes) plačiai paplitę Pietryčių Azijoje, sutinkami ir šiaurinėje Australijoje. Iš viso čia aptiktos tik trys rūšis, visos paplitusios Kvinslande, Australijos kontinente. Viena jų – Nepenthes mirabilis (nuostabusis ąsotenis) – plačiai paplitusi rūšis, sutinkama daugelyje Pietryčių Azijos archipelago šiaurėje esančių salų iki pietinės Kinijos. Kitos dvi rūšys endeminės Australijai ir neaptinkamos niekur kitur pasaulyje.
Nepenthes mirabilis ąsočiai
Australijos ąsoteniai suvaidino didelį vaidmenį Kvinslando tyrinėjimuose. Visos trys rūšys pirmą kartą buvo aptiktos ir surinktos vieno pirmųjų Europos pionierių Frank Jardine, tyrinėjusių Jorko kyšulio pusiasalį (Cape York peninsula). XIX a pabaigoje – XX a pradžioje Jorko kyšulio pusiasalio regione buvo aprašyta vienuolika ąsotenių rūšių, tačiau dauguma jų nebuvo pripažintos N. mirabilis sinonimu ar šios rūšies fenotipinėmis formomis.
Australijos ąsoteniai vis dar yra mažai ištirti ir žinomi. Plačiai paplitęs N. mirabilis auga šiauriniame Kvinslende, pietinės jo populiacijos paplitusios net iki Kernso (Cairns). Pirmą kartą rūšįkaip Phyllamphora mirabilis aprašė portugalų kunigas João de Loureiro 1790 metais. João de Loureiro studijavo Vietnamo augalus, bet jam neteko stebėti gyvų augalų, todėl jis manė, kad ąsočio dangtelis gali aktyviai atsidaryti ir užsidaryti. Dabartiniu pavadinimu augalas pakartotinai aprašytas George Druce 1916 metais.
Apatiniai N. mirabilis ąsočiai yra iki 16 cm ilgio ir 5 cm pločio. Apatinysis trečdalis ovalus, įvairiai išsipūtęs. Viršutiniosios dalies plotis (dažnai su sąsmauka) mažėja, kol ji tampa cilindriška prie ąsočio angos. Sparnai iki 7 mm pločio priekinėje ąsočio dalyje, su iki 6 mm ilgio filamentais (kartais jie būna redukuoti). Peristomas suplokštėjęs ar kiek išgaubtas, jo plotis labai varijuoja. Išorės spalva labai įvairuoja. Dažniausiai apatiniai N. mirabilis ąsočiai būna gelsvai žali ar geltoni su raudonais ar purpuriniais plėmais, ar rausvi. Vidinis paviršius blankiai geltonas ar gelsvai žalsvas, kartais su raudonais ar purpuriniais plėmais. Peristomas gali būti geltonas, oranžinis ar raudonas, dažnai su tamsiai purpurine vidine briauna. Dangtelis dažniausiai geltonas, išmargintas mažais purpuriniais plėmais išorinėje pusėje. Išimtinais atvejais apatiniai ąsočiai gali būti kraujo raudonumo ar tamsiai purpuriniai. Kai kurių augalų ąsočiai būna su blyškiai oranžine ar rausva kelių milimetrų juosta išorinėje pusėje, iškart po peristomu. Dažnai ši juosta būna padengta retais trumpais plaukeliais.
Viršutinieji ąsočiai iki 24 cm ilgio ir 6 cm pločio (bet dažniausiai mažesni už šiuos maksimalius matavimus). Apatiniojoje dalyje (nuo penktadalio iki dviejų trečdalių) ąsotis ovalus, įvairiai išsipūtęs. Virš šios dalies (dažnai su sąsmauka) ąsotis siaurėja ir prie angos tampa cilindriškas. Sparnai dažniausiai redukuoti iki smailių šerelių ąsočio priekyje, bet gali būti ir dalinai išreikšti. Visos kitos dalys atitinka apatiniųjų ąsočių dalis. Šių ąsočių spalvingumas taip pat labai varijuoja. Dažniausiai išorėje ąsočiai būna vienspalviai geltoni ar geltoni su tamsiai raudonais ar purpuriniais plėmais. Vidinė pusė šviesiai gelsva ar gelsvai žalia, kartais su raudonais ar purpuriniais plėmais. Peristomas gali būti geltonas, oranžinis ar raudonas, dažnai su tamsiai prupurine vidine briauna. Dangtelis dažniausiai geltonas su mažais purpuriniais plėmais viršutinėje pusėje. Australijoje dažnai sutinkamos N. mirabilis populiacijos, išauginančios raudonus ąsočius. Jos yra ypatingai nuostabios.
Jorko kyšulio pusiasalyje beveik visos N. mirabilis populiacijos, kurias man teko stebėti, auga upelių ar upių atabraduose, pakrantėse. Vietiniai aborigenai ąsočius vadina „medaus ąsočiais” arba „gamtos ąsočiais”, dažnai juos naudodami laukinio medaus ar vandens transportavimui.
Dvi endeminės Nepenthes rūšys Jorko kyšulio pusiasalyje auga periodiškai užliejamose pakrančių pievose prie Jardine upės. Didesnė yra N. rowaniae (Rovanos ąsotenis), kuri pavadinta Australijos gamtininkės ir iliustratorės Ellis Rowan garbei. Ši rūšis užaugina iki 20 cm ilgio ir 15 cm pločio ąsočius. Apatinysis ketvirtadalis ar du trečdaliai ąsočio yra platus, ąsotiškas ar ovalus. Virš šios dalies (dažnai su sąsmauka) ąsotis siaurėja kol tampa cilindriškas prie angos. Dažnai ąsočio plotis šiek tiek sumažėja iškart po peristomu. Apatiniai ąsočiai labai varijuoja savo proporcijomis. Kartais ąsočio ilgis gali būti lygus pločiui, kitais atvejais ilgis dvigubai didesnis už plotį. Sparnai dažnai (bet ne visada) išaugę ąsočio priekyje, siekiantys 22 mm pločio, su iki 18 mm filamentais. neretai filamentai redukuoti arba tesiekia 5 mm. Buvo pakartotinai atlikti driežų, pakliuvusių į ąsočius, tyrimai.
Nepenthes rowanae ąsočiai
Apatinių ąsočių spalva labai įvairi. Dažniausiai išorė būna rausvai purpurinė, bet gali būti išmarginta gelsvai žaliais plėmais, ar retkarčiais būti gelsvai žalia su mažomis raudonomis ar purpurinėmis dėmėmis. Vidinė pusė dažniausiai yra tamsiai raudona, kartais su purpurinėmis dėmėmis, bet gali būti ir gelsvai žalia su raudonais ar purpuriniais dryžiais. Peristomas dažniausiai raudonas ar purpurinis, dažnai su tamsiai purpurine ar juoda vidine briauna. Tipiškas dangtelis yra raudonas ar purpurinis, bet kartais jis gali būti oranžinis su keletu geltonų ar šviesiai raudonų plėmų. Kai kurie augalai išaugina ąsočius su šviesiai oranžine ar rausva kelių milimetrų pločio juosta ąsočio išorėje, iškart po peristomu. Dažnai ši juosta būna su trumpais baltais šereliais.
N. rowaniae retai kada išaugina viršutinius ąsočius. Šie ąsočiai būna iki 15 cm ilgio ir 8 cm pločio, tokios pat formos, kaip ir apatinieji, tik su kiek siauresne apatine dalimi ir sąsmauka iškart po peristomu. Sparnai redukuoti iki plonų šerelių ąsočio priekyje (arba jų išvis nėra). Visos kitos dalys kaip ir apatinių ąsočių. Viršutinių ąsočių spalvos tokios pačios kaip ir apatinių, tik jie kiek šviesesni.
Kita endeminė Australijos ąsotenių rūšis yra N. tenax (Tvirtasis ąsotenis). Pavadinimas kildinamas iš lotyniško žodžio „tenax”, reiškiančio „tvirtas”, atspindi šios rūšies tendenciją išauginti tvirtą stiebą, augantį stačiai be aplinkinės augmenijos pagalbos. N. tenax išaugina apatinus ąsočius, kurių ilgis iki 5,5 cm, o plotis 1 cm. Apatinis ąsočio trečdalis yra ovalus (dažnai smailėjančiai), viršutinioji dalis cilindriška prie ąsočio angos. Sparnai iki 2 mm pločio su 2 mm ilgio filamentais priekinėje ąsočio dalyje. Apatinieji ąsočiai dažniausiai gelsvai žali, kartais persmelkti oranžinių ar raudonų atspalvių.
Viršutinieji ąsočiai gausiai išauga kai augalas subręsta. Jie iki 15 cm ilgio ir 3,6 cm pločio, visiškai piltuviški, stipriai siaurėjantys prie pamato. Sparnai redukuoti iki plonų plaukelių dažnai suplokštėjusiame ąsočio priekyje (arba jų gali ir visai nebūti). Ąsočio išorė gali būti ryškiai geltona, gelsvai žalia ar šviesiai kreminė, o vidus tokios pačios spalvos, bet dažnai išmargintas mažų raudonai rudų dėmelių. Peristomas paprastai geltonas. Dangtelis gali būti geltonas, arba viršutinė jo pusė gali būti balta, rausva, oranžinė ar raudona, o apatinė – ryškiai raudona.
Visos trys rūšys yra glaudžiai susijusios ir dažnai kryžminasi tarpusavyje. Kai kuriose populiacijose daugumą sudaro hibridai. Tačiau grynai rūšiniai individai gali būti labai lengvai atskirti. N. tenax skiriasi nuo kitų aiškiai piltuviškais viršutiniais ąsočiais, o N. mirabilis jie tik dalinai piltuviški. N. tenax taip pat galima atskirti iš lapų, kurie nusmailėję, kieti ir V raidės formos skerspjūviu. N. tenax taip pat išaugina iki 1 metro ilgio stiebą, kuris yra status, ir šią padėtį išlaiko be aplinkinės augmenijos pagalbos. N. rowaniae atskiriamas pagal lapo struktūrą, tvirtus apatinius ąsočius ir retai suformuojamus viršutinius ąsočius.
Nepenthes tenax ąsočiai
Laimei, didžioji augimviečių dalis yra apsaugota ir vargu ar bus sunaikinta artimiausiu metu. Dauguma šių augalų augimviečių taip pat labai nutolusios ir neturi jokios gamybinės reikšmės. Ir nepaisant to, kad nevietinės kiaulės pridaro daug žalos šių ąsotenių augimvietėms, visų trijų Australijoje augančių rūšių laukinė ateitis atrodo optimistiškai.
Stewart McPherson
Vertė J. Mackevičius
