Musėkautas

Vabzdžiaėdžiai augalai ir jų aplinka – Carnivorous plants and their habitats

Lapkričio 18-ą (penktadienį) 10 val. Zarasų krašto gyventojus ir svečius, neabejingus biologinės įvairovės išsaugojimui, kviečiame dalyvauti gamtotvarkinėje talkoje Zarasų ežero Didžiojoje saloje (Zarasų m.).

Talkos metu salos centrinėje dalyje esančiame „hipodromo žiede“ kirsime čia įsigalinčius ir vis tankėjančius krūmynus bei dalį smiltpievę užkariaujančių pušaičių. Taip atkursime palankias sąlygas Europoje ir mūsų šalyje saugomų augalų – melsvųjų gencijonų, retų bei apyrečių lietuviškųjų „orchidėjų“ – baltijinių gegūnių ir kiaušininių dviguonių bei sporinių induočių – vienalapės driežlielės ir paprastojo varpenio – populiacijoms klestėti.

Visus norinčius ir galinčius prisijungti prie talkos kviečiame užpildyti registracijos anketą internete iki registruotis iki lapkričio 17 d. vidurdienio.

Daugiau apie talką.

Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo informacija

Siekiant išsaugoti ir padidinti dvilapio purvuolio populiaciją, Aukštadvario regioniniame parke sutvarkyta 14 ha pelkių buveinių Natura 2000 apsaugai svarbiose teritorijose „Solio ežeras ir jo apyežerės” ir „Verknės vidurupys”. Atlikti darbai: kirsti medžiai ir krūmai, šienautos nendrės, išvežta biomasė.

Dvilapis purvuolis (Liparis loeselii) – gegužraibinių šeimos Lietuvoje ir Europos Bendrijoje saugoma, pažeidžiama rūšis. Augalai daugiamečiai, 8-20 cm aukščio, žiedai smulkūs, žalsvai gelsvi, žydi vasaros pradžioje. Dauginasi sėklomis ir vegetatyviniu būdu, atsiskiriant gumbams.

Šie žemaūgiai augalai gali augti atvirose, gerai apšviestose pelkių buveinėse – šarmingose žemapelkėse, tarpinio tipo ir šaltiniuotų pelkių buveinėse. Deja, pelkių buveinėse vyksta sukcesija, plinta krūmai ir medžiai, nendrynai, mažėja atvirų pelkių plotų, prastėja buveinių būklė. Todėl kyla grėsmė dvilapio purvuolio ir kitų atvirose pelkėse augančių augalų ir gyvenančių gyvūnų išlikimui.

Aukštadvario regioninio parko informacija

Keista, bet per dvylika svetainės gyvavimo metų tik dabar atėjo mintis šiai straipsnių kategorijai – kolekcijos. Lietuvoje, o ir ne tik Lietuvoje, tikrai yra nemažai kolekcionierių, kurių kolekcijos vertos dėmesio. Ir ne tik vabzdžiaėdžių augalų kolekcijos. Manau, ateityje, šioje kategorijoje atsiras tikrai dar ne vienas pristatymas. Skaityti toliau…

Iš tikrųjų, tai Juodšilių upelio slėnyje šiukšlių kuopimo sezonas gal jau koks dešimtas. Bet tiktai šių metų pavasarį pradėjau apie tai rašyti čia. Tad sezonus gal nuo to ir skaičiuokime.

Priminsiu, apie ką čia kalba. Juodšilių upelis – unikali vieta kaimelio ribose. Upelis tiesiog atsiranda iš žemės be jokių versmių ir teka sengirės slėniu, susiduria su Šv. Uršulės šaltiniu, teka toliau į Baltosios Vokės pelkės pievas ir kažkur dingsta. Nors gal greičiausiai kažkur įteka į pačią Vokę, bet žiočių nesu aptikęs.

Šalia upelio auga aukštosios gegūnės, kurių kasmet suskaičiuoju maždaug po pusę šimto, o pačiame slėnyje aukščiau, kur ne taip drėgna, pilna šliaužiančiųjų sidabriukių. Kur ne kur išauga vienas kitas pasimetęs plačialapis skiautalūpis. Rudeniop pasipila rudakepuriai aksombaravykiai, eglyninės rudmėsės, pievagrybiai, būna ir baravykų.

Ir šią, apie 4 ha užimančią teritoriją, labai pamėgę šiukšlintojai. Šių metų pavasarį padariau generalinę tvarką, iškuopiau viską, net nuorūkas nuo keliukų surinkau. Apie tai galima paskaityti čia. Ačiū „Lašišos dienoraščiui”, padėjusiam šiemet pastatyti kameras. Deja, kaip nujausdami nedorėliai kamerų apžvalgos lauke jokių šiukšlių neišpylė. Tačiau netruko praeiti nė metai, ir, kaip sakoma „šventa vieta tuščia nepabūna” – vėl prasidėjo teršimas.

Taigi, imu pirštines ir maišelius, ir pradedu naują šiukšlių rinkimo sezoną. Ne, talkų jokių nedarysim. Galiu susitvarkyti ir vienas, kaskart pasivaikščiojimo metu surinkdamas dalį šiukšlių. Papildymų bus…

Taigi, kaip ir pirmojo sezono atveju, pradedu pildyti šį šiukšlių kuopimo dienoraštį:

2022 m. lapkričio 18 diena

Pavėlavau! Rudeniniai reikalai užsitęsė ir aš tik šiandien išsiruošiau prasieiti senai nustatytu 2,2 km maršrutu pro upelio slėnį. Jau iš pačio ryto buvo aišku, kad su šiukšlių rinkimu nieko nebus. Smulkiosios buvo pasislėpusios po sniegu ir jau spėjusios prišalti, o stambiosios – suledėjusios ir netransportabilios. Gaila, teks visą žiemą pasivaikščiojimų metu į jas matyti užklotas sniego. Nors dar yra vilties, žiemos tai mūsų labai nestabilios, kad bus atšilimų ir galima bus padirbėti nelaukiant pavasario.

Bet kaip visada – ne viskas yra blogai. Sniego fone žymiai geriau matosi sidabriukių ir aukštųjų gegūnių sėklojai.

Jogaila Mackevičius

Su musiniu ofriu (Ophrys insectifera) šiais metais jau teko pasimatyti Lenkijoje. Ir ne tik su juo, Čekijoje susipažinome su visa eile šios genties rūšių – Ophrys sphegodes, O. hollubiana, O. holoserica. Tačiau savam krašte juos taip pat norėjosi dar kartą pamatyti. Praeitais metais teko lankytis vienoje iš jų augaviečių – Praviršulio tyrelyje, o taip pat bandyti rasti Karpėnų klinčių karjere. O šiemet nutarėme dėmesį sukoncentruoti tik centrinėje Lietuvoje: vėl apsilankyti Praviršulio tyrelio pelkėje, tada užsukti į Dvariškių karjerą ir  Pašilėlių botaninį draustinį.

Ofrių diena buvo pasirinta birželio 18, šeštadienis. Spėjome, kad bus pats jų žydėjimo pikas. Nuo Vilniaus iki Praviršulio tyrelio yra apie 190 km, kuriuos besišnekučiuojant įveikti yra visai nesunku. Kelios valandos ir mes jau vietoje.

Nuo automobilių parkavimo vietos iki pačios pelkės per netankius pelkėtus brūzgynus tenka eiti kelis šimtus metrų. Praviršulio tyrelio pelkė iš šiaurės į pietus tęsiasi apie 6 km, iš rytų į vakarus – apie 4. Mes apvaikščiojom apie 400 metrų pločio plotą. Bet to pakanka, kad atsigrožėti nuostabiais orfrių žiedais. Skaityti toliau…

Lapkričio 5-tąją Ornitostogos pakvietė gamtos mylėtojus į talką Pakatrės pievose. Jau ne pirmus metus prižiūrimas pievų plotas apie 10 ha. Žinoma, ne kasmet pavyksta visą šį plotą tinkamai sutvarkyt.

Nuo pat ryto dešimtos valandos visi užsiregistravę rinkosi Paramelio kaime. Susirinko koks pusšimtis žmonių. Organizatoriai aprūpino talkininkus trimeriais ir kita būtina technika. Tikslas – išpjauti želiančius medelius ir  juos surinkus į krūvas utilizuoti. Tad vieni darbavosi trimeriais, kiti rinko nupjautas nendres ir krūmynus į krūvas.

Dirbome keletą valandų iki pietų ir panašiai po pietų. Visas sklypas sudarytas iš dviejų dalių, kurias skiria Katros upė. Įdomus buvo persikėlimas per šią upę. Ji šioje vietoje supelkėjusi, neturinti aiškios vagos, todėl buvo išdėtas „lieptelis” iš lentučių, kurį nesunkiai įveikė talkininkai.

Surinkta nupjauta biomasė buvo sudeginta. Skaityti toliau…

Širdinė dviguonė (Listera cordata) – į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta gegužraibinių rūšis. Tai plačiai paplitusi rūšis, sutinkama Europoje, Azijoje, Šiaurės Amerikoje. Jei pažvelgtumėme į jos paplitimą Lietuvoje, nesunku pastebėti, kad sutinkama ji daugiausiai vakarinėje ir rytinėje šalies dalyse. Centrinėje Lietuvoje šių dviguonių nerasime.

Sutinkama mūsų krašte dažnai, bet dažniausiai labai nedidelėmis populiacijomis, kartais galinčioms užimti vos keletą kvadratinių metrų.

Tai viena iš rūšių, kurios lyg šiol gamtoje nebuvau matęs. Gerai atlikus namų darbus, patikrai buvo „išrikiuotos” penkios augavietės, bet pakartotinai jas įvertinus (duomenų senumas, atstumas nuo namų ir pan.), liko trys. Skaityti toliau…