Su musiniu ofriu (Ophrys insectifera) šiais metais jau teko pasimatyti Lenkijoje. Ir ne tik su juo, Čekijoje susipažinome su visa eile šios genties rūšių – Ophrys sphegodes, O. hollubiana, O. holoserica. Tačiau savam krašte juos taip pat norėjosi dar kartą pamatyti. Praeitais metais teko lankytis vienoje iš jų augaviečių – Praviršulio tyrelyje, o taip pat bandyti rasti Karpėnų klinčių karjere. O šiemet nutarėme dėmesį sukoncentruoti tik centrinėje Lietuvoje: vėl apsilankyti Praviršulio tyrelio pelkėje, tada užsukti į Dvariškių karjerą ir Pašilėlių botaninį draustinį.
Ofrių diena buvo pasirinta birželio 18, šeštadienis. Spėjome, kad bus pats jų žydėjimo pikas. Nuo Vilniaus iki Praviršulio tyrelio yra apie 190 km, kuriuos besišnekučiuojant įveikti yra visai nesunku. Kelios valandos ir mes jau vietoje.
Nuo automobilių parkavimo vietos iki pačios pelkės per netankius pelkėtus brūzgynus tenka eiti kelis šimtus metrų. Praviršulio tyrelio pelkė iš šiaurės į pietus tęsiasi apie 6 km, iš rytų į vakarus – apie 4. Mes apvaikščiojom apie 400 metrų pločio plotą. Bet to pakanka, kad atsigrožėti nuostabiais orfrių žiedais.
Ofriai buvo pačiame gražume. Taip pat, skirtingai nuo 2021 metų, nemažai žydėjo raibųjų ir siauralapių gegūnių, kuriom kompaniją palaikė baltijinės, raudonosios ir gelsvosios. Geri metai pasirodė ir žalsvažiedėms blandims, augančioms pelkės pakraštyje.
Orchidėjoms nenusileido ir vabzdžiaėdžiai augalai. Ypač intensyvus buvo tuklių žydėjimas, kai kur jau pradėjo žydėti ir balinis skendenis. Vienoje nuotraukoje net gi stengėmės užfiksuoti visus tris čia sutinkamus vabzdžiaėdžius augalus: paprastąją tuklę, balinį skendenį ir apskritalapę saulašarę.
Praviršulio tyrelyje užtrukome. Atrodė, kad norėtųsi pamatyti kiekvieną žydintį ofrį. Todėl tame plote, kurį išvaikščiojom, apžiūrėjome visas pakampes. Ofriai buvo pasiskirstę labai netolygiai. Viename kampe jų buvo gerokai daugiau. Kitur jie augo nedidelėmis grupėmis iki 10 augalų.
Po Praviršulio tyrelio sekė Dvariškių karjeras, iki kurio buvo apie 85 km kelio. Jis yra netoli Pašilėlių botaninio draustinio. Todėl atrodė, o kodėl gi jame negalėtų būti mūsų ieškomų augalų. Deja, buvęs karjeras labai „sukultūrintas” ir paverstas rekreacine zona. Nors neretai pasirodo pranešimų, kad čia poilsiautojai išsimaudę susiduria su rimtomis odos problemomis, visa infrastruktūra bylojo – tai paruošta žmonių poilsiui vieta.
Tačiau pamatėme ir gegužraibinių augalų. Pirmiausia sužavėjo miniatiūrinės baltijinės gegūnės. Kažkodėl čia jos visos labai žemos ir smulkios. Ruošėsi žydėti ir pelkiniai skiautalūpiai. O šalimais karjero esančiame miškelyje aptikome nemažus labai dekoratyvaus grybo urvuotosios alvytės (Helvella lacunosa) plotus.
Nuo karjero iki Pašilėlių – tik pusantro kilometro. Nuo to laiko, kai Pašilėlių botaninio draustinio teritorijoje aptiktas musinis ofris, viskas čia pasikeitę. Aplinkui anksčiau buvo pievos, dabar – dirbami laukai. Pats drėgmės režimas gerokai pasikeitė – padaugėjo vandens. Jei anksčiau čia buvo šlapios pievos, dabar ganėtinai vandeninga pelkė su keliomis salomis. Deja, brisdami kiek nuklydome ir ofrių augimvietės nepasiekėme. Teko pasidžiaugti pelkinės kalpokės, blandžių, gegūnių ir kiaušininės dviguonės draugija.
Su ofriais užtrukome visą dieną, nuvažiavome apie 470 km, nuėjome netoli aštuonių. Aš net neabejoju, kad yra daugiau musinio ofrio augimviečių Lietuvoje. Gal jos nėra tokios gausios kaip Praviršulio tyrelis, bet gerai paieškojus turėtumėme rasti. Deja, ta vasara tokia trumpa, o ir pats rūšies žydėjimas kai ji geriausiai pastebima ganėtinai trumpas. Visko negali spėti apeiti ir patikrinti.
Jogaila Mackevičius
