Kai Karpėnų klinčių karjere ofrio paieškos patyrė nesėkmę, neliko nieko kito, kaip pasidairyti jo kitose augimvietėse. Palankiausia tam vieta – Praviršulio tyrelio botaninis zoologinis draustinis. Ne, ne, jokių tikslių koordinačių čia nebus. Vietą galima atskleisti tik tiek, kiek tai jau padaręs internetas – tiesiog Praviršulio tyrelis. Ieškokit, tyrinėkit, domėkitės. Ofriai Lietuvoje pirmą kartą rasti 1993 metais Pašilėlių pelkėje, ir informacijos apie juos yra nemažai.

Wikipedija, kaip jai ir įprasta,  pristato Praviršulio tyrelį gana išsamiai bet lakoniškai:

Praviršulio tyrelis (retai: tyrulis) − pelkė Radviliškio ir Raseinių rajonuose, tarp Grinkiškio, Šaukoto, Žaiginio ir Vosiliškio. Didelė pelkės dalis paskelbta Praviršulio tyrelio botaniniu zoologiniu draustiniu. Draustinio plotas − 3316 ha.

Pelkė plyti tarpgūbriniame klonyje. Iš vakarų ją juosia Šaukoto moreninis kalvynas, iš rytų − Vosiliškio pakraštinių moreninių darinių ruožas. Yra nesupelkėjusių salų ir pusiasalių. Kai kuriose salose buvo įsikūrę kaimai (Jonaičiai, Kragai, Švelniai).

Pelkę maitina krituliai ir per ją tekantys upeliai. Šiaurėje per pelkę teka Žadikė (Šušvės intakas), pietuose telkšo Praviršulio ežeras, iš kurio teka griovys Duburiai (Luknės intakas), vakariniame pakraštyje yra Kragų ežeras.

Durpių klodo didžiausias storis 8 m, durpių vidutinis susiskaidymas 21 %, vidutinis peleningumas 7 %. Po durpėmis yra ežerinių nuosėdų, jų sluoksnio storis siekia 6,5 m. Dugne smėlis, priesmėlis, priemolis.

Miškais apaugę 54 % draustinio ploto (beržynai 48 %, pušynai 24 %, eglynai 14 %, juodalksnynai 11 %). Draustinio teritorijoje sutinkamos 106 paukščių rūšys, nemažai iš jų – retos: didieji ereliai žuvininkai, juodieji gandrai, vandeniniai strazdai, plėšriosios medšarkės, raudongalvės sniegenos, tetervinai, didieji ereliai rėksniai.

Anksti ryte suvažiavome iš visų Lietuvos pakraščių. Automobilius palikome labai vaizdingoje vietoje – aplink ne vieni senų sodybų griuvėsiai. Patraukėme į pelkę per baisius šabakštynus ir dilgėlynus. Romantikos pradžiai buvo nedaug. Pridėkim dar įsisiautėjančius uodus…

Bet štai brūzgynams retėjant, prasidėjo pirmieji džiugūs vaizdai. Visus juos eilės tvarka sudėjau į pusės šimto nuotraukų galeriją. Pasirodė raibosios gegūnės (Dactylorhiza cruenta) ir dvilapės blandys (Platanthera bifolia). Toliau pasirodo siauralapė gegūnė (D. trausteineri) ir pulkai raudonųjų (D. incarnata) bei gelsvųjų (D. ochroleuca). Sušmėžuoja ir vienas kitas dvilapis purvuolis (Liparis loeselii). Randam tukles (Pinguicula vulgaris), o ofrių kaip nematyt taip nematyt. Jie tikri slapukai. Pasirodo, jie visada buvo čia pat, tik jų nematėme. Kartais taip nutinka, kai stengies eiti labai atsargiai, kad nieko nesumindyti, ir nepamatai to, ko stengies nesumindyti…

Taigi, galiausiai musinis ofris (Ophrys insectifera) mums pasirodė. Daug, daug ofrių. Įvairaus dydžio, pavieniai ir pulkeliais, įvairiuose žydėjimo etapuose. Fotosesijai medžiagos buvo į valias. Bet sąlygos siaubingos. Kaitino saulė, kando uodai, o guminiuose batuose buvo pilna ganėtinai rūgštaus pelkės vandens. Po to bus laikas gydytis pažeistas kojas, dabar buvo laikas euforijai.

Iš retesnių augalų praleidome du: vienalapį gedutį (Malaxis monophyllos), kurio reikėjo paieškoti aplinkiniuose miškeliuose, bet šito mes nežinojome,  ir karališkąją glindę (Pedicularis sceptrum-carolinum), pro kurią tiesiog praėjome neatkreipę dėmesio.

Žygio pabaigoje dar užmatėm apskritalapes saulašares (Drosera rotundifolia), besimėgaujančias saule ant pelkės pakraščiuose išsibarsčiusių samanų kupstų, ir itin įdomia, visiškai bordinę raibosios gegūnės formą – tik vieną nežydintį augalą.

Taigi, geriausiai pasakoja vaizdas – kviečiu pažiūrėti. Ir primenu, kad paspaudus ant galerijos, ją galima išsididinti per visą ekraną.

Puikus buvo žygis. Daug važiavimo (359 km), mažai ėjimo (4,5 km), labai daug įspūdžių. Kaip visada pabaigai – grupės nuotrauka atminimui.

Jogaila Mackevičius