Kai kurios augalų rūšys būna pasiskirsčiusios tarp valstybių ir niekaip negali pereiti sienos. Kaip antai raktažolė pelenėlė (Primula farinosa) pas mus yra, o į Baltarusiją jos niekas „neįsileidžia“, lyg vizos nenorėtų duoti. Ir atvirkščiai – blakinė gegužraibė (Orchis coriophora) yra ir Lenkijoje, ir Baltarusijoje (čia ji rasta apie 20 km nuo Lietuvos sienos), o mūsų sienos ji niekaip kirsti nesugeba. O gal sugebėjo, tik mes nesugebėjom pagaut šios migrantės? O gal ji pas mus nuo senų laikų kur nors slapstosi (juk minima literatūros šaltiniuose, kad buvo rasta prie Žagarinės, netoli Rūdininkų girios). Šios mintys neduoda ramybės ne vienam orchidėjų entuziastui.
Tad kiek pastudijavę žemėlapius, nutarėme pabandyti jos paieškoti Dieveniškių kilpoje. Pirmiausia, kaip buvo prisižadėta gegužės mėnesį, aplankyti Gaujos slėnio pažintinį taką. O tada panaršyti aplinkines pievas.
Tokiai kelionei visos dienos nereikia, o ir temsta dabar vėlai, tad išsirengėme į žygį darbo dieną po darbo (nors pats geriausias laikas būtų ryte, kai saulės spinduliai pievose duoda daugiau kontrasto). Diena pasitaikė saulėta, bet vidudienio karštis jau ėmė silpti kai pasiekėme pažintinio tako automobilių stovėjimo aikštelę.
Vėl kaip ir gegužės mėnesį, pasukome kairėn, iškart prie žemapelkės. Ir čia mūsų laukė ko ne visa stende išvardinta draugija. Tik plačialapės gegūnės vienareikšmiškai nustatyti nepavyko. Visos kitos tiesiog erzinosi savo gausa. Ypač aukštosios – jų čia buvo pilna įvairiausių atspalvių.
Žydint orchidėjoms, labai maltis po pelkę nevalia, ta kiek pasidžiaugę, pafotografavę, nuskubėjom pažintiniu taku toliau.
Antroji mūsų laukusi staigmena – kalninė arnika (Arnica montana). Suvargusi, apvytusi nuo karščio atviroje vietoje, bet dėl to ne mažiau įspūdinga.
Daugiau netikėtumų nebuvo. Apėję taką, vieną paskui kitą patikrinom ir aplinkines pievas.
Patikrintos aplinkinės pievos pažymėtos raudonais apskritimais
Deja, arba žolė buvo per aukšta, arba mes per mažai patyrę, kad nematytą augalą, kurį įsivaizduojam tik iš nuotraukų, atrastumėm.
Analogišką pratimą pakartojom ir Jurgelionių pievose, ir šalia jų. Rezultatai tokie patys. Pačiose medžiais apaugusiose ganyklose buvo gana aukšta žolė, o štai aplinkinėse pievose nerimą kėlė įvairiaspalviai lubinai.
Dar vienas plotelis buvo nužiūrėtas prie Pajurgelionių, bet netikėtai iš vakarų ėmė gana greitai kilti juodas debesis su visais jam priklausančiais atributais – griaudėjimu ir žaibavimu. Todėl nebandėm laimės, sušlapsim ar ne, tiesiog nutarėm, kad šiam kartui užteks, ir patraukėm namo.
Mažesnis viršutinis raudonas apskritimas tai apvaikščiotas plotas Jurgelionių prievose. Apatinysis, didesnis – planuotas apeiti Pajurgelionyse
Per vakarą nužingsniavom apie 6 km (nors man atrodo, kad daugiau, gal tiesiog pavedė skaitliukas), o nuvažiuoti iki Gaujos slėnio ir sugrįžti į Juodšilius susidaro apie 130 km. Nors tikslas – surasti blakinį anakamptį – nepasiektas (bet gal jis Lietuvoje ir nepasiekiamas) vakarinis pasivaikščiojimas zigzagais buvo, manau, turiningas.
Jogaila Mackevičius
