Žvalgyba Dieveniškėse. I dalis. Gegužis

2021-05-23 Komentarai išjungti

Mintis prasukti pro Dieveniškes kilo užmačius internete plačialapės gegūnės (Dactylorhiza majalis) nuotrauką Gaujos mokomajame take. Ir pats tako aprašymas pasirodė gana įdomus. Tad netrukus pridėjau prie jo dar keletą objektų – Norviliškių pilį ir Jurgelionių pievas – ir išsiruošiau į kelionę.

Dieveniškių istorinis regioninis parkas tikrai gerai susitvarkęs. Informacinių stendų čia rasi visur, automobilių stovėjimo aikštelės įrengtos puikiai. O ko daugiau reikia…

Dieveniškių miestelis, kurį tik pravažiavau net nestabteldamas, garsėja savotiška urbanistine struktūra ir stačiakampe aikšte, kurioje susikerta penki keliai. Žmonės čia gyveno nuo VI amžiaus, tą liudija pilkapynas, tačiau kaip miestelis Deveniškės minimos tik IV amžiuje.

Čia labai gražios apylinkės, kadangi nebuvo paskutiniojo apledėjimo, nieks nesustumdė aukštų kalvų. Dieveniškių kraštovaizdį suformavo prieš paskutinysis ledynmetis. Viskas čia plokščia, lygu ir erdvu.

Pirmasis kelionės tikslas – Gaujos mokomasis takas. Tai 1,7 km ilgio takas, kurio 300 metrų išklota medinėmis lentelėmis, likusi dalis – natūralus lankytojų ištryptas paviršius. Takas žiedinis, jo pradžioje/pabaigoje įrengta poilsio aikštelė, netoliese buvo apžvalgos bokštelis, dabar belikęs tik pažymėtas senesniuose žemėlapiuose.

Take labai daug stendų – informacijos lankytojams. Ne veltui nemažai jų nuotraukų įtraukiau į galeriją. Net 18 informacinių teminių stotelių. Informacija pateikiama apie augalų bendrijas, augalus, gyvūnus. Kai kuri informacija gal kiek neatitinka tikrovės. Pavyzdžiui, kadagyne pavyko užmatyt tik vieną nutriušusį kadagį. Tačiau iš esmės – tai labai nuostabi, informatyviai apipavidalinta, gerai tvarkoma vieta.

Kažkaip natūraliai patraukė keliaut taku atvirkščiai, pradedant nuo pabaigos. Matyt nuojauta pakuždėjo, kad svarbiausias tako taškas – žemapelkė – bus kaip tik toje pusėje. Ir tikrai, vos už keleto stendų pasirodė Nr. 12 „Žemapelkė“. Informacija stende – penkios orchidėjų rūšys: aukštoji, raudonoji, baltijinė ir plačialapė gegūnės, bei pelkinis skiautalūpis. Ir visa tai – mažoje pelkutėje ar gal net daugiau šlapioje pievelėje. Deja, gegužės mėnesio pabaigoje dar nebuvo jų žydėjimo laikas.

Aukštąsias, baltijines ir raudonąsias gegūnes atskirti tikrai nėra sunku net kai jos ir nežydi. Jų čia buvo pilna. Ir skiautalūpius jau galima buvo įžiūrėti. Panašu, kad žydėjimo metu tektų pasistengti fotografuojant, kad neišmindyti. Orchidėjų čia buvo „tiršta“.

Bet su plačialape gegūne sudėtingiau. Nesenai pradygę augalai dar neįgavę savo galutinės išvaizdos ir labai panašūs į baltijines bei raudonąsias gegūnes. Ką gi, teks atvažiuot į žvalgybą dar kartą kiek vėliau.

Tolimesnis ėjimas taku tebuvo pasivaikščiojimas. Įdomiausia dalis jau pamatyta, tad galima tiesiog atsipalaiduoti. Kiek atidžiau apsižvalgyta prie stendo, kuriame pristatomas varpenis ir kalninė arnika. Bet be rezultatų.

Mokomasis takas kerta Gaują du kartus. Abiejuose galuose tilteliai sutvarkyti, atnaujinti. Įsimerkti į ledinį upės vandenį nėra jokių šansų. Perėjęs antrą tiltelį, kitoje nuo upės tako pusėje pamatau senvages. Pasirodo, jų yra išlikę nemažai. Laipteliai ant kalvos vedė ten, kur kadaise stovėjo apžvalgos bokštelis. Matyt medienai yrant buvo nutarta dėl saugumo bokštelį išrinkti ir naujo nebestatyti.

Gaujos pažintinis takas paliko tikrai gerą įspūdį.

Kitas maršruto taškas – Norviliškių pilis, kuri labai pompastiškai pristatoma internete ir gana kukliai prie pilies esančiame stende – kiekvienam bus įdomu palyginti. Vaizdas tikrai įspūdingas net dienos metu, o tamsoje, kai pilis apšviesta, turėtų būti dar įspūdingesnis. Dabartinė pilies funkcija – renginių organizavimas.

Už pilies yra bažnyčia ir net kelios kapinės. Kažkaip keistai apima mintis „iš kur čia tiek žmonių prilaidota?“, nes apylinkės neatrodo gausiai gyvenamos. Už kapinių Lietuvos – Baltarusijos siena. Pabandžius pasidaryti prie jos asmenukę, netruko prisistatyti pasieniečių malūnsparnis, kas rodo, kad mūsų siena saugoma gerai.

Trečiasis maršruto taškas – Jurgelionių pievos. Šiais metais metų buveine išrinktos medžiais apaugusios ganyklos. Tai pievos, kuriuose auga jau dideli pavieniai medžiai, ąžuolai, klevai, liepos, kiti lapuočiai. Jurgelionių pievos yra būtent tokia buveinė.

Dar iš tolo akį patraukia vaizdas, kad „kažkas čia kitaip“. Būtent galingi ąžuolai nedideliame pievų plote tokį įspūdį ir sukuria.

Atėjus į pačią pievą iškart pamatai, kad sena jos didybė ir rūšių įvairovė jau likusi praeityje. Anksčiau čia ganydavosi gyvuliai, nuėsdami žolę ir taip sąlygodami tą rūšių įvairovę. Dabar pievos tvarkomos, šienaujamos, bet biomasė yra paliekama ten, kur nupjaunama. Tad žolinė danga niekuo nesiskiria nuo kultūrinės užsėtos pievos.