Tradicija žygiuose apipinti pagrindinį tikslą visokiais papildomais objektais vis stiprėja. Ne išimtis ir pavasarinis Aukštadvario apylinkių žygis, kuriame pradžioje buvo numatyta nemažai draustinių, nors pagrindinis tikslas – orchidėjos. Taigi, suplanuoti aštuoni taškai. Aukštadvario apylinkių kalvotos pievos, Spindžiaus pažintinis takas (Strėvos įgriuvos pažintinis takas, Žaliasis takas), Skrebio miško takas, Verknės zoologinis-botaninis draustinis, Mergiškių kraštovaizdžio draustinis, Velnio duobė, Kaukinės botaninis draustinis, Strošiūnų kraštovaizdžio draustinis.Kaip neretai pastaruoju metu pasitaiko, į planus įtrauktas ir ne žiedinis Spindžiaus takas, tad dienotvarkės nesilaikymas jau iš anksto užprogramuotas.

Devintą ryto startavome Aukštadvario centre. Pirmasis taškas – Aukštadvario apylinkių žemažolės pievos ir vyriškoji gegužraibė (Orchis mascula) jose. Deja, tos žemažolės jau buvo nežema žole apžėlusios. Taigi, nieko nepešėm. Bet kraštovaizdis teikė vilties – nemažai pievų, kuriose ganosi gyvuliai. Gal ateityje čia žolinė danga ir sumažės.

Antroji maršruto stotelė – Spindžiaus ežero pažintinis takas, turintis daug įvairių vardų. Čia akis tikrai turėtų užmatyti tai, ko atėjome. Gal kilometrą pusantro einame „tuščiai“, nes jokių orchidinių čia niekada nebuvo. Nors kelias labai nelygus, skatinantis nikstelėti koją, bet vaizdai gražūs. Protakos nuo Stankos iki Spindžiaus ežero pakrantės pelkėtos, gausiai priaugusios paparčių. O pačioje protakoje karaliauja lūgnės, kurios šiuo metu kaip tik bunda iš žiemos miego, skaidžiam vandeniui suteikdamos šviesų ryškiai žalsvą atspalvį.

Taip beeinant, tuose pačiuose šlapiuose krantuose prasideda orchidėjų paradas. Jį atidaro rusvoji lizduolė (Neottia nidus-avis). Šiuo metu ji dar nežydi, dar reiktų palaukti keletą savaičių, bet žiedynai su žiediniais pumpurais tikrai džiugina akį. Lizduolės vis daugėja ir daugėja. Ir pavieniai augalai, ir ištisos jų rikiuotės, ir grupelės. Kur nepažvelgsi – jų visur pilna. Fotografuodamas vieną, turi saugotis, kad neužliptum ant kitos.

Nedaug tepaėję pamatome, kaip lizduolių iniciatyvą perima aukštosios gegūnės (Dactylorhyza fuchsii). Joms iki žydėjimo dar nemažai likę (juk tik gegužės antra pusė), bet kad po mėnesio čia bus nuostabūs žydinčių gegūnių plotai matyti jau dabar.

Netrukus šis paradas baigiasi. Keista, nes pakrantėse lyg ir tokios pačios sąlygos lizduolėms augti, bet jų nėra. Ir sekantis taškas, kuriame vėl prasideda orchidinis pasirodymas – orchidėjų kalnelis.

Čia žiedų irgi dar nematyti, bet net nepatyrusi akis greitai galėtų surasti plačialapės klumpaitės (Cypripedium calceolus) grupeles. Čia pat pavienės blandys (Platananthera). Taip vasarą ir nepatikrinu jau keletą metų kokios – žalsvažiedės (P. chlorantha) ar dvilapės (P. bifolia).

Taip pat šalia viena kita kiaušininė dviguonė (Listera ovata). O štai raudonlapio garbenio (Cephalantera rubra) dar nė su žiburiu nerasi. Žydėti jam dar anksti, tai ir dygti jis neskuba. O jei ir yra kur sudygusių, tai jie visiškai susilieja su aplinkinėmis žolėmis.

Dar viena Spindžiaus tako orchidėjų kalnelio pažiba – vienalapė driežlėlė (Ophioglossum vulgatum). Jų čia taip pat kaip prisėta.

Keistas tas kalnelis, atrodo nelabai natūraliai, tarsi kas būtų čia sėklų pribarstęs. Daugiau tokių vietų, kur būtų tokia orchidėjų įvairovė, šiame take nėra.

Dar kiek paėjus, prieiname Spindžiaus ežero pakrantę, kurioje pasikeisdamos karaliauja kiaušininės dviguonės ir keturlapės vikauogės (Paris quadrifolia). Toliau šiuo taku niekada nesu ėjęs, iki šiol tik ateidavau, patikrindavau orchidėjų taškus ir grįždavau atgal. Taip padarėme ir šį kartą.

Po lankymosi take visada galima „apibėgti“ Strėvos įgriūvą, t.y. nusileisti ir pakilti atgal.

Kita žygio stotelė – Skrebio miško takas. Nutolę nuo Aukštadvario, vėl grįžtame atgal link jo. Takas tikrai geriau įrengtas nei Spindžiaus. Naujesni informaciniai stendai, pats takas lygesnis, nereikia saugotis traumų nevykusiai pastačius koją. Bet ypatingų augalų jame neaptikome, tik gražius pavasarinių gėlių kilimus – našlaitės, įvairios notrelės, žliūgės…

Takas žiedinis, vingiuojantis tarp piliakalnių ir pilkapynų, pro Skrebio botaninį ir Mošos archeologinį draustinius, Natura2000 teritoriją.

„Formalioji“ (pažintinių takų) dalis baigta, patraukiame link Verknės botaninio-zoologinio draustinio. Nors nelabai žinome, kur ir ko tenai reiktų ieškoti. Todėl pamatę kelias pievines šilagėles (Pulsatilla pratensis), sustojame prie pirmos pasitaikiusios pievos apsižvalgyti.

Šilagėlių fotosesija užtruko, pasirodo čia jų labai daug. Pasižvalgėme ir po pievą, pilną pavasarinių žiedų.

Bevažiuodami toliau link Verknės upelės dar stabtelėjome prie vieno užpelkėjusio duburio. O privažiavę Verknę, pasimetėme – aplinkui vien dirbami laukai. O pasak Wikipedijos čia nemažai įdomybių:

Verknės botaninis-zoologinis draustinis priklauso Aukštadvario regioniniam parkui, yra įsikūręs pietryčių Lietuvoje, į vakarus nuo Vilniaus, daugiausia Trakų rajone, nedidelė dalis – Prienų rajone. Įsteigtas siekiant išsaugoti didele biologine įvairove pasižyminčią pelkėto Verknės upės slėnio ties Stanuliškių kaimu ekosistemą su upių sraunumų su kurklių bendrijomis, karbonatinių smėlynų smiltpievių, stepinių pievų, rūšių turtingų briedgaurynų, melvenynų, šienaujamų mezofitų pievų, nekalkingų šaltinių ir šaltiniuotų pelkių, šarmingų žemapelkių, aliuvinių miškų buveinėmis. Taip pat čia saugoma daug retų augalijos ir gyvūnijos rūšių: dvilapių purvuoliųdidžiųjų auksinukųpleištinių skėčiųraudonpilvių kūmučiųūdrųdaugiamečių patveniųsiauralapių gencijonųmažųjų gegužraibiųdidžiųjų baubliųpievinių lingiųgriežlių, švygždų ir kitų.

Nors pačios upės vaizdai nuo tilto buvo fantastiški. Pasak tos pačios Wikipedijos, Verknė nėra paprasta upė, čia daug įdomybių:

Verknė – upė pietų LietuvojeTrakų ir Prienų rajonuose. Prasideda Galaverknės pavadinimu Trakų rajone, 5 km į vakarus nuo Rūdiškių, Aukštadvario regioniniame parke. Pačiame aukštupyje pratekėjusi Vilkokšnio ežerą įgyja Verknės pavadinimą. Labai vingiuodama teka vakarų, šiaurės vakarų, pietvakarių kryptimi per SienioNegasčiausNavos ir dar keletą mažesnių ežerų. Įteka į Nemuną 2 km į šiaurės rytus nuo Birštono, aukščiau Birštono kilpos, 285 km nuo Nemuno žiočių. Apie 2 km Verknės žemupio ruožas yra patvenktas Kauno marių.

Didesni intakai: Strūzda, Samė, Adinčiava, Vapsa, ObeltisDindžiakė (kairieji), Balina, Lielelė, Guostė, Alšia, Sviedubė (dešinieji).

Verknės vagos vidutinis plotis 10–25 m. Vidutinis srovės greitis 0,3-0,5 m/s, didžiausias (ties Aukštadvariu, Verbyliškėmis, Medeikoniais) 1 m/s. Debitas ties Verbyliškėmis: vidutinis – 5,55 m³/s, didžiausias – 116 m³/s, minimalus – 0,2 m³/s. Verkne pavasarį nuteka 35 %, vasarą 18 %, rudenį 20 %, žiemą 27 % viso metinio upės nuotėkio. Pavasario potvynio metu vandens lygis pakyla iki 1,3 m virš įprastinio vasaros lygio. Verknė užšąla gruodžio pabaigoje, ledas laikosi ~85 dienas. Upės baseine yra ~80 ežerų, kurie sudaro 2 % baseino ploto. Pelkės užima 12 %, miškai 13 % baseino. Verknės aukštupyje gausu požeminių vandenų šaltinių.

Verknė patvenkta dvejose vietose: Aukštadvario HE tvenkinys (nuo 1960 m., 293 ha, 56 km nuo žiočių) ir Jundeliškių tvenkinys (nuo 1958 m., 22 ha, 9 km nuo žiočių). Ties Verbyliškėmis (14 km nuo žiočių) yra įrengtas vandens matavimo postas. Upės aukštupys įeina į Aukštadvario, o žemupys – į Nemuno kilpų regioninius parkus, be to, ruožas nuo Aukštadvario tvenkinio iki Adinčiavos žiočių (13,6 km) priklauso Verknės ichtiologiniam draustiniui. Prie Verknės ir Nemuno santakos stūkso gamtos paminklas – konglomerato uola, žmonių pavadinta Ožkų Pečium.

Svarbesnės gyvenvietės prie Verknės: GalaverknisTolkiškėsAukštadvaris (Trakų raj.),  VydžionysGripiškėsPikelionysVerbyliškėsJundeliškėsMedeikonys (Prienų raj.).

Upėvardžio šaknis tikriausiai verk-, virk- ir sietina su verkti, virkauti („lieti ašaras“; plg. verksnys). Kazimieras Būga šaknimi laikė ver-, kilusią iš indoeuropietiškos šaknies, reiškiančios vandenį. (Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas.  – Vilnius: Mokslas, 1981.)

Po trumpo pamąstymo, nutarėm, kad norint ką gero pamatyti draustiniuose, reikia geriau atlikti namų darbus ir susižiūrėti, kur ir ką galima juose aplankyti. Lankymasis „aklai“ tiks sukuria begalę (kartais ir visai neblogų) kraštovaizdžio nuotraukų. Tad nutarėme praleisti Mergiškių ir Strošiūnų kraštovaizdžio draustinius bei Velniaduobę ir pasukti link Kaukinės kaimelio, kuriame žinojome keletą įdomesnių taškų.

Kaukinėje yra įdomus ežeras, visiškai apvalios formos, gilus. Bet pakrantės jo labai jau „socializuotos“, nieko laukinio ten nerasi.

Bevaisis buvo ir mūsų žvalgymasis už kaimelio kapinaičių tvoros, bandant atrasti paprastąjį varpenį (Botrychium lunaria). Arba jis dr neišdygęs, arba mus paklaidino netikslios koordinatės.

Taigi, prasidėjęs gausiais įspūdžiais, Aukštadvario žygis buvo daugiau nesėkmių nei atradimų pilnas.

Žygio metu nuėjome nepilnus 15 km, nuvažiavome 222 km, užtrukome apie 7 valandas. Moralas: namų darbai – svarbu! (arba „Nori pamatyti, pasiruošk kur ieškoti“)

Jogaila Mackevičius