Kartais, kai neturi konkretaus taško, kurį norėtum aplankyti ir kažką pamatyti, sukabini vorele į maršrutą visiškai nesusijusius tikslus. Taip aš birželio 26 dienai susidėliojau kelionę į Dzūkijos gilumą ir atgal.
Pirmiausias taškas – Skroblaus slėnis, garsėjantis gausiais gamtos turtais. Keliaudamas link jo, pravažiavau nuolat man studijų pirmo kurso praktiką primenančią didžiulę pušį prie Marcinkonių. Kai buvau studentas ši pušis dar kažkiek žaliavo, o nudžiūvo apie 2002 metus. Tai gamtos paminklas. Tokios pušys Dzūkijos nacionaliniame parke saugomos nuo 1960 metų, dzūkų dar vadinamos „dravėmis”. Jose yra natūraliai atsiradusių ar išskobtų drevių, kuriose gyvena bitės.
Skroblaus slėnyje pirmiausia užmačiau pulką raudonųjų gegūnių (Dactylorhiza incarnata), kiek toliau pavažiavęs – raudonuosius garbenius (Cephalanthera rubra) su tarpuose augančiais tamsialapiais skiautalūpiais (Epipactis atrorubens). Panašu, kad vėsus ir lietingas pavasaris garbeniams įtiko – jų buvo gana gausiai, lyginant su ankstesniais metais. Ir nors jų žydėjimas persimetęs į antrą pusę, dar pavyko pamatyti nemažai šviežių ir gražiai prasiskleidusių, ne byrančių žiedų.
Toliau – Bakanauskų pelkutė. Čia tik raudonosios gegūnės, bent jau kiek užmačiau nuo takelio. O kadangi vandens buvo gerokai daugiau nei paprastai, ir tą bylojo išplitusios liūnsargės, giliau braidyti nėjau.
Ir kaip gi būnant šiose vietose nepasuksi Marcinkonių-Merkinės keliu link didžiausios (bent man žinomos) tamsialapių skiautalūpių augimvietės. Skiautalūpiams dar anksti žydėt, nors jie intensyviai ruošiasi, bet dabar gerai matosi tos kelios jų spalvinės formos: tamsesni stiebai ir lapai bei šviesūs. Tačiau visu spartumu noksta žemuogės, pievinės šilagėlės nokina sėklas. Jau pražydo šlakinė kregždūnė, kuri žydės ir kartu su skiautalūpiais.
Dzūkijos įspūdžių nuotraukos:
Tuo šiose vietose žygio misija ir buvo baigta – patraukiau atgal, link Rūdininkų biosferos poligono.
Čia taip pat keletas taškų. Visų pirma – aplankyti mano jau ko ne dešimt metų stebimas blandis. Ankstesniais metais jos tik išleisdavo lapus. Visada sudygdavo du augalai šalia vienas kito. Ir jokio žydėjimo. Šiemet, po vėsaus ir lietingo pavasario) pasirodė pagaliau žiedynkočiai su žiediniais pumpurais. Ir pagaliau sužinojau, kad tai dvilapė blandis (Platanthera bifolia). Tikiuosi, jos sėkmingai užmegs sėklas ir prisisės visame miškelyje.
Užstebėtos ir pirmosios voveraitės (Cantharellus cibarius).
Šalimais šio miško – ūkininko laukai, kuriuose pakaitomis auga arba grūdinės kultūros, arba rapsai, sėjami skirtingose lauko dalyse. Ir jau eilę metų stebiu juose dirvinę raugę (Agrostemma githago). Ne išimtis ir šiemet. Keista, bet raugės žydėjo tik rugiuose. Kitur jų nebuvo matyt. Turbūt vis gi jos atkeliauja kaskart naujai su sėklomis. Nes kaip tik toje vietoje, kur šiemet rugiai, pernai augo rapsai – nebuvo jokių raugių. Nėra jų ir šalimais augančiuose miežiuose. Apie dirvinę raugę daugiau skaitykite čia.
Taip pat patikrinau dar vieną Rūdininkų biosferos poligono pakraščio vietą – Žagarinės kaimą. Būtent čia buvo kažkadais, net prie Antrąjį pasaulinį karą, fiksuotas blakinis anakamptis (Anacamptis coriophora). Deja, pievos palei Merkį tiek Žagarinės apylinkėse, tiek Rudininkuose tokios eutrofikuotos, o žolė tokia aukšta, kad ne gležnučiams anakampčiams čia augti.
Užtat prie Senųjų Macelių pakelėse užmatyti labai gražūs, rausvai violetiniai, akivaizdžiai iš darželių pabėgę sinavadai. O prie kaimo esančiuose melioraciniuose grioviuose teritoriją dalinosi aukštosios gegūnės (D. fuchsii) ir kiaušininės dviguonės (Listera ovata). Ir augo jos įvairiai – ir rūšinėmis grupėmis, ir susimaišiusios tarpusavyje.
Beje, Merkio pievas ties Rūdininkais detaliau apžiūrėjau dar ir veliau – liepos 3 dieną – rezultatas tas pats.
Rūdininkų biosferos poligono nuotraukos:
Toliau laukė Trakų rajonas. Čia, Plomėnų pelkės pakraštyje – nedidelė pievinio plaurečio (Gymnadenia conopsea) pievelė su kokiu pusšimčiu žydinčių augalų. Maža, kukli žydinčių paurečių pievelė…
Ir paskutinysis taškas – Bražuolės slėnis (Bražuolės botaniniame draustinyje). Gražus slėnis, gražios pievos su žydinčiais kardeliais (Gladiolus imbricatus). O bevažiuojant pakelėse – dar vienas žymus mūsų kraštų atėjūnas Sosnovskio barštis (Heracleum sosnowskyi).
Pasivaikščiota nedaug – tik 4,5 km, bet nuvažiuota netikėtai „toli” – 343 km.
Jogaila Mackevičius
