Pagaliau atėjo laikas ilgai per žiemą planuotai Žemaitijos-Dzūkijos-Aukštaitijos žygių serijai. Kitaip ją dar galima būtų pavadinti „Penktą ryto“, nes būtent 5:00 val pajudėdavom iš namų. Viso ją sudarė 2 savaitgaliai, tik keturios dienos, bet taškų ir įspūdžių gausa tai buvo turbūt turiningiausi žygiai šią vasarą. Viso jų metu nueita 80,5 km, nuvažiuota (įskaitant vykimą iš namų į kitą regioną) 2297 km.

Prieš savaitę apsilankęs Renavo dvare, šį savaitgalį (birželio 19-20 dienomis) aš ir vėl Žemaitijoje. Šį karta programa gerokai didesnė ir platesnę teritoriją apimanti. Buvo numatyta nemažai taškų, dalis jų paskutinėmis savaitėmis tiesiog dėl vienų ar kitų aplinkybių atkrito. Pavyzdžiui, dar planuojant Žemaitijos žygio maršrutą žiemą, buvo numatytas Žagarės regioninis parkas su plačialape klumpaite. Bet klumpaičių jau spėjom atsižiūrėt, o jos spėjo nužydėt. Todėl šis taškas buvo išbrauktas.

Išliko numatyti šie taškai:

    • Sedos giria
    • Mažeikių ir Voverių apylinkės
    • Menčių ir Karpėnų klinčių karjerai
    • Mūšos tyrelio pažintinis takas
    • Kuršėnų apylinkės.

Taigi, pirmoji take – Mažeikių rajone esanti Sedos giria, užimanti 22,6 kv. km. Ne, ne, po girią neketinom ilgai vaikštinėt. Mus domino keletas taškų, kuriuose fiksuotos vyriškosios gegužraibės (Orchis mascula) ir žalsvažiedės blandies (Platananthera chlorantha) augimvietės. Tos pačios, kurias buvau aplankęs per „orchidėjų sekmadienį“ praeitą savaitę. Todėl nesunkiai tas vietas radome. Vyriškoji gegužraibė jau buvo bebaigianti žydėti, atrodė skurdžiai. O juk praėjo nepilna savaitė. Tačiau blandis įsibėgėjo ir džiugino pilnu pajėgumo. Šalimais dar yra didžiosios džioveklės (Orobanche elatior) augimvietė. Bet dar rimtai nebuvo subujojusios varnalėšos, ant kurių parazituoja šis augalas, tai ir džioveklės neverta buvo tikėtis. Didžioji džioveklė įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

Šiame taške per savaitę atsirado ir daugiau pasikeitimų. Saulės apšviestuose pakelių grioviuose pradėjo savo gausų žydėjimą dėmėtoji gegūnė (Dactylorhiza maculata). Vargu ar bent vieną orchidėjų augimvietę Lietuvoje galima pavadinti sąžalynais, bet vietomis čia jų buvo gana gausu.

Toks buvo pirmas sustojimas dar nenudžiūvus rasai. O antrasis – Mažeikių miesto apylinkės, kur prieš savaitę pasilabinau su šalmuotąja gegužraibe (Orchis militaris). Ir čia tas pats nužydėjimo progresas, gal net kiek stipresnis. Neberadom nė vieno „padoriai“ žydinčio augalo. Todėl greitai patraukėm į kitą tašką Voverių pievas. Ne visos jos vienodai geros mūsų ieškomiems objektams. Didžioji dalis – aukštažolės, su akivaizdžia maistmedžiagių gausa. Tačiau yra ir tikrai akiai mielų kampelių. Labai gaila tik, kad smulkiažiedė svila dar tuo metu nežydėjo. Taigi, ar ji vis dar pasirodo tose pievose, ar ne, nuspręsti nebuvo galima. Kitos orchidinių rūšys: kiaušininkė dviguonė (Listera ovata) ir baltijinė gegūnė (Dactylorhiza baltica). Net neabejoju, kad kiek vėliau ten būna gausu ir pelkinio skiautalūpio (Epipactis palustris).

Vis aukščiau kylanti saulė vis labiau kaitino orą, ir kai už 40 km pasiekėm Menčių karjerą, buvo jau ganėtinai tvanku. Kadangi kurį laiką nebuvo lietaus, tvankumą karjere atrodo dar didino visur nusėdusios dolomito dulkės. Nors senajame karjere tai ne taip jautėsi.

Šiame karjere šiemet lankiausi jau ne pirmą kartą, čia apima kažkokia euforija bežiūrint į tuos stačius dolomito skardžius ir apačioje tyvuliuojantį smaragdinį vandenį.
Senasis karjeras nustebino vos pradėjus pasivaikščiojimą po jį. Baltijinės gegūnės, tos, kurios auga rūgščiose šlapynėse, čia augo tiesiog dolomite. Nusileidę prie vandens pamatėme ir kiaušininių dviguonių, ir pelkinių bei plačialapių skiautalūpių (E. helleborine). Kai kurie augalai kartu su aplinka atrodė kaip kalnuose.

Bet dar labiau apstulbino naujasis, veikiantis. Čia baltijinių buvo dar gausiau, ištisos pievos. Sėklas jau nokino raktažolės pelenėlės, žydėjo tuklės. Pavyko surasti ir keletą driežlėlių (Ophioglossum vulgatum). Ir visa tai – tiesiog ant dolomito. Ant didžiulių kalnų sidabru žaliavo šaltalankiai (Hippophae rhamnoides), tarp kurių buvo išsibarstę pavieniai juodauogiai šeivamedžiai (Sambucus nigra), šiuo metu žydintys savo balsvai gelsvų žiedynų skėčiais.

Žiūrint į karjero peizažą ne karštis neatrodė toks alinantis.

Kitas maršruto taškas – Karpėnų karjeras – ir vėl pasitiko nesėkmėmis. Kad ir kaip kruožščiai buvome išsiaiškinę, kur ieškoti musinio ofrio (Ofris insectifera) mes jo neradom. Kelis kartus apvaikščiojom pirmyn atgal numatomą ofrių augimvietę. Deja… O ir vietovės buvo nelabai romantiškos – tiesiog brūzgynai ant karjero pakraštyje esančio gūbrio. Gerokai apsidraskėme į šaltalankių krūmynus. Vienintelis neįprastas šiuo metų laiku organizmas – grybai. Labai panašūs į gelsvąjį kazlėką, bet negalėtų juo būti vien dėl to, kad laikas netinkamas Iš gegužraibinių nuo mūsų nesislapstė tik keletas baltijinių gegūnių ir plačialapiai skiautalūpiai.

Nors jau pakankamai nusiplūkėm Karpėnuose, kitas taškas buvo nemažiau varginantis – Mūšos tyrelio pažintinis takas.

Tai – pats ilgiausias takas Lietuvoje. Pirmą kartą atidarytas 2015 metais. Tada buvo nutiestas ne žiedinis kiek daugiau nei trijų su puse kilometro takas. Lankytojams nuėjus iki lentučių tako pabaigos tuo pačiu keliu tekdavo grįžti atgalios. 2019 metais nutiesta antroji dalis. Tada takas tapo apie 7,5 km ilgio, žiedinis. Pridėkime dar kelis šoninį atsišakojimą prie partizanų stovyklos ir Tyrelio akmens – va ir visas aštuonetas kilometrų.

Takas vingiuoja tikrai unikaliomis ir gražiomis vietomis. Tačiau man kol kas nėra suprantamas toks jo ilgumo pagrįstumas. Begalės tiesių linijų, kuriomis tiesiog pabosta eiti. Tiesa, yra suoliukai, bet jie lankytojui vaizdų nepagyvina. Pačios gražiausios yra tako pradžia ir pabaiga apie Miknaičių ežerą.

Besilankydami take neužstebėjom nė vienos orchidėjos. Tačiau džiugino ilgalapės saulašarės (Drosera anglica), tekšės (Rubus chamaemorus), žydinčios spanguolės (Vaccinium oxycoccus), pelkiniai žinginiai (Calla palustris) .

Mūšos tyrelio takas atėmė paskutines jėgas. Visiškai atmušėme kojas. Nieko nėra blogiau pelkėje kaip eiti 8 kilometrus šlapiomis kojomis karštą dieną. Tako pabaigoje atrodė, kad pamesime padus… Bet taką įveikėme, o ir kas beliko daryti.

Nepaisant to, kad neracionalus tako ilgis turėtų bauginti lankytojus, jis buvo pilnas žmonių. Vieni ėjo lėtai, kiti tiesiog lėkė taku, atrodo stengdamiesi aplenkti kuo daugiau žmonių.

Ir paskutinė maršruto stotelė – šalmuotųjų gegužraibių augimvietė Kuršėnų apylinkėse. Čia – tikras siaubas!!! Šalmuotųjų faktiškai nebelikę (radome du augalus). Visa kitą duobutės. Kasamos orchidėjos čia jau keletą metų, nes vienos duobutės šviežutėlės, smėlėtos, kitose jau susiformavęs nukritusių lapų kompostas.

Pirmąją Žemaitijos žygio dieną nuėjome net 30 km, nuvažiavome apie 250 km. Turbūt pasivaikščiojimo atžvilgiu tai pats efektyviausias (nueita/nuvažiuota) žygis per visą vasarą.

Jogaila Mackvičius

Antroji diena