Gegužraibinių augalų žydėjimas pasiekė piką ir laikas pilnas įvykių, apie kuriuos ne visad spėju ir parašyti. Tai bandau panaikinti vieną tokią „skolą”.

Ilgą laiką turėjau svajonę gamtoje pamatyti legendinę gegužraibinių augalų rūšį – blakinį anakamptį (blakinę gegužraibę; Anacamptis coriophora), kuri auga visai greta Lietuvos ir kadaise buvo minima augant iš Rūdninkų apylinkių mūsų šalyje. Visi su gamta susiję žmonės žino, kaip ieškant kažkokių rūšių svarbi patirtis – žinant kokioje bendrijoje (buveinėje) ieškoti, ir kaip gamtoje atrodo tam tikra rūšis ją surasti yra žymiai lengviau.

Taip besvajojant Baltarusijos režimas arčiausiai Lietuvos esančias anakampčio augimvietes su visais Baltarusijos gyventojais uždarė neprognozuojamam laikui, tai tas variantas nebetiko. Liko Lenkija.

Ir štai, bičiulio Bartłomiej Nurczyński kvietimu lietuvių desantas vienai dienai (ir dviem kelionei skirtiems pusdieniams) 11-13 birželio aplankėme vieną gausiausių Lenkijoje esančių šios rūšies augimviečių.

Nuvykus iškart puolėme ieškoti išsvajotų augalų.

Deja… Visiškai normalu, kad šios rūšies gausumas buveinėje labai svyruoja (dešimtimis kartų). Bet, kad taip visai nei vieno… Jau buvom benukabiną nosis, kai radome pirmą nežydintį blakinį anakamtį. Tapo aišku, jog atvykome per anksti. Dėl šalto pavasario daugelis augalų kiek vėluoja, lyginant tai su „vidutiniais” metais.

Alaus vakarėlio metu buvo sukurptas skubus atsarginis planas: pagrindinę dieną skiriame kitiems gegužraibiniasms augalams, o Anakamčio buveinėje apsilankysime rytą prieš išvažiuojant namo.

Ir … Yaaahooooo! … Net sunku įsivaizduoti, kaip pasikeičia pieva vos per vieną parą. Buvusi gaisrenų violetinė nublanko, ir pasirodė jie. Vienas, du trys t.t…. O prieš pat išvykstant radome ir tai, ko visai nesitikėjome – baltą šios itin retos rūšies augalą.

Puiki ekspedicija, už kurios idėją ir organizavimą labai ačiū Bartłomiej Nurczyński!

Beje – itin krito į akis vienas esminis skirtumas: pieva, kurioje auga šie itin reti augalai yra privati. Milžiniška teritorija, iš pažiūros ne mažesnis nei 50 ha lygus ir derlingas plotas – nesuartas ir neužsėtas rapsais… Taip pat saugomose teritorijose nematėme nei vieno plyno kirtimo. Miško ruošos darbai vykdomi taip, kad atliktas pažeidimas lieka nepastebimas. Apie tai galima spręsti tik iš tvarkingai sukrautų nedidelių rietuvių. Tikrai yra ko pasimokyti…

Beje, jei Anacamptis coriophora kur nors pasislėpęs auga Lietuvoje – dabar yra pats tinkamiausias laikas jo ieškoti.

Turbūt ne vienas norėtų „aukso raidėm įsirašyti” į Lietuvos botanikos istoriją. Tai bus galima padaryti visai netrukus, tereikia Lietuvoje surasti šią orchidėją!

Blakinis anakamptis, blakinė gegužraibė (Anacamptis coriophora). Kadaise Lietuvoje užregistruota rūšis, kurios po radimo momento niekas daugiau nematė.

Lietuvoje galima tikėtis rasti maždaug po savaitės (nuo birželio 20 dienos), ir augalai bus kiek lengviau pastebimi apie 10 dienų.
Didžiausia tikimybė juos rasti yra pietiniuose rajonuose, ypatingai – Nemuno užliejamose pievose, kur Baltarusijoje šios rūšies augalai auga vos 20 km nuo Lietuvos sienos. Taip pat gali būti aptinkama pietryčių Lietuvoje, Gaujos slėnyje ir panašiai. Yra istorinių duomenų, jog augalai buvo aptikti Rūdninkų apylinkėse, taigi – geografija gana plati.

Nemanykit, kad tai lengva. Kai pamačiau pirmą augalą, negalėjau patikėti, kad jis toks mažas (pirmasis pamatytas augalas buvo vos 10 cm dydžio, didesni – maždaug 15 cm, žiedo dydis – apie 7 mm. Nuotraukose jie atrodo gerokai didesni. Nežydinčių augalų net neverta ieškoti – jų siaurų lapų žolėje beveik neįmanoma pastebėti net ir tiksliai žinant kur jie auga. Patys žiedai smulkučiai, lūpa neretai atlošta atgal, likę apyžiedžio lapeliai susiglaudę į „paukščio snapo” pavidalo smailianosį gobtuvą. Smulkesni augalai tarp kitų iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip kiek ištysęs, „ne pirmos jaunystės” dobilas.

Dabar apie vietą, kurioje verta ieškoti: auga retkarčiais užliejamose upių slėnių vietose su smėlėtu, tačiau humuso turtingu dirvožemiu. Bendrijoje vyrauja labai įvairūs augalai, didžiausią masę sudaro įvairūs eraičinai (Festuca spp), briedgaurė (Nardus stricta), visa galybė atrodytų skirtingos ekologijos augalų – auga tiek pievinė, tiek ir pelkinė vingiorykštės (Filipendula spp), smiltyniniai gvazdikai, gvaizdės (Armeria), čiobreliai (Thymus), paprastosios vanagutės (Pilosella officinarum), ir visur pievoje geltonuoja barškučiai (Rhinanthus)… O pakraščiuose – šilkažiedės gaisrenos, vingiriai, siauralapiai gysločiai…

Susivėrusiose vietose ieškoti neverta, tikrinkite vietas su žema žole ir nesusivėrusia velėna.

Prašau šią informaciją paplatinti tarp gamta besidominčių „pietiečių”. Jei žinote panašių bendrijų pietų Lietuvoje – būtinai jas patikrinkite nurodytu laiku. Galbūt sėkmė nusišypsos būtent jums.

Sėkmės paieškose!

Mindaugas Ryla