Taurinė pudmė
Ne kasdien pasitaiko proga apsilankyti griežtai saugomoj teritorijoj – rezervate. Todėl šiam žygiui ruošėmės atsakingai. Buvo sukurta net gi grupė socialiniuose tinkluose, kad aptart visus organizacinius dalykus: lankomus taškus, logistiką, meniu.
Nutarėme per dieną aplankyti Ančios pažintinį taką, tada pasižvalgyti pačiame Liūnelyje, po to pamatyti vėžlių balas. O grįžtant namo užsukti į Ilgininkų telmologinio draustinio pakraštį, pilną plačialapių gegūnių ir mažųjų anakampčių. Galiausiai, jau grįžus į Vilnių, neskubėti skirstytis, bet dar “pasiganyti” Panerių miške, pilname kardalapių garbenių ir žalsvažiedžių blandžių.
Į Veisiejų regioninio parko direkciją iš Vilniaus vykome net dviem ekipažais. Man teko rimta užduotis: surinkti visus, išsibarsčiusius po Vilnių iki pat Buivydiškių. Bet kažkaip lengvai šis surinkimas pavyko, nieks nepramiegojo, visi buvo tinkamu laiku tinkamai pasiruošę. Ir net gi taip gavosi, kad artėti prie kelionė tikslo ėmėme gerokai anksčiau nei numatyta. Todėl prie Merkinės kiek pasukome į šalį ir aplankėme tamsialapio skiautalūpio (Epipactis atrotubens) augimvietę ant Merkinės-Marcinkonių kelio.
Skiautalūpiai dar tik buvo išskleidę savo skroteles ir kol kas net neketino leisti žiedynkočių. Tada pasukome atgal link Merkinės ir užsukome į Merkio slėnį, kur kas norėjo, užkando antruosius pusryčius, kiti gi paieškojo borbašo gvazdiko (Dianthus borbasii), tik pradedančio žydėti.
Ir čia mus ištiko pirmoji ir paskutinė šio žygio nesėkmė. Norėdami išlošti laiko, pasukome trumpesniu keliu į Merkinę. Ne keliu, kažkokiu šunkeliu. Ir tas kelias jau visai prie pat tikslo buvo pavirtęs bjauria klampyne, per kurią nerizikavome važiuoti. Teko sukinėtis siaurame miško keliuke kol apsukom automobilį ir spaust kiek galima, stengiantis nepavėluoti. Nepavėluoti nepavyko, pralošėme gerą pusvalandį.
Pirmoji šio straipsnio galerija “Pakeliui”, joje sudėta tai, ką pavyko užfiksuoti kelionės pirmyn-atgal metu. Nesustojom tik prie lieknųjų plukių, kurių fotosesija liko kitiems metams.
Prie Veisiejų regioninio parko direkcijos susitikome su antruoju, taip pat iš Vilniaus atvažiavusiu, ekipažu ir regioninio parko darbuotojais. Visi pajudėjome link Ančios ežero. Čia, šiaurinėje ežero pakrantėje įrengtas labai trumpas bet labai tvarkingas pažintinis takelis, vedantis net per penkias skirtingas buveines. Nesumaišykite – Ančios ežero pėsčiųjų takas ir šis takas nėra tas pats. Ančios ežero pėsčiųjų tako pradžios koordinatės 54.089760, 23.708152 ir šis žiedinis takas vingiuoja į pietus. O Ančios šiaurinių pievų takelis prasideda čia 54.106349, 23.688084 ir suka į šiaurę.
Privažiavus jau iš tolo pasijuto didelė tvarka. Medinių lentučių takas, apžvalgos bokštelis, ir stendas, kuriame pagrindinė informacija apie vietovę:
Ančios ežero šiaurinė apyežerė, savo nedideliame 19 ha plote, talpina penkias buveines, kuriose randama joms būdinga augalijos ir gyvūnijos įvairovė.
Apie 1 ha teritorijos plotelį užima miglinių šeimos augalų gentis, vyraujanti rūšis yra melsvoji melvenė (Molina caerulea). Tai – 20-90 cm aukščio kupsteliais auganti žolė. Jos kaimynystėje driekiasi šaltinių ir pelkių buveinės, nekalkingi šaltiniai ir šaltiniuotos pelkės užima 5,7 ha plotą ir plyti centrinėje bei pietinėje teritorijos dalyje. Šlapių pievų ir žemapelkių bendrijų daugiausia šiauriniame pagrindinio šaltiniuotų žemapelkių komplekso dalyje. Jos įvairaus dydžio lopinėliais įsiterpia tarp nekalkingų šaltiniuotų pelkių plotų. Bendras buveinės užimamas plotas apie 1,2 ha. Per teritoriją tekančio upelio pakrantėse auga juodalksniai, kurie skiria šlapesnę teritorijos dalį nuo sausesnės. Vienoje ir kitoje juodalksnyno pusėje driekiasi pievos, pasižyminčios didele rūšine įvairove.
Gegužės mėnesį šiaurinė paežerė pasipuošia spalvingais gegužraibinių augalų žiedais. Viena kitai savo grožiu nenusileidžia raudonoji gegūnė (Dactylorhiza incarnata), baltijinė gegūnė (D. baltica) ir plačialapė gegūnė (D. majalis). Tarp jų įsimaišo nedidelė pelkinio skiautalūpio (Epipactis palustris) populiacija.
Taigi, iškarto prasidėjo orchidėjų fotografavimo karštinė. Kažkaip plačialapės gegūnės akivaizdžiai nepastebėjom, taiga, ji gali būti pasislėpusį nuotraukose raudonosios ar baltijinės pavadinimu. Bet pastarosios tiesiog mirguliavo prieš objektyvą. Tarp jų įvairovę didino gaisrena, pelkinė usnis, pelkinė sidabražolė, įvairūs paparčiai ir asiūkliai, vėdrynai, vienas kitas bepradedantis pūkuotis švylys.
Jei pažiūrėtumėm į šią vietovę “google maps” aplikacijoje, dar nieko nepamatytumėm, todėl kad kol kas tiek patys žemėlapiai, tiek “street view” yra užsilikę nuo 2012 metų. Per šį laiką čia viskas labai pasikeitė. Abejose lentučių takelio pusėse – kruopščiai tvarkomos ir šienaujamos pievos, iškirsti krūmynai. Bendrijoms čia neleidžiama apželti, sudarytos nuostabios sąlygos gegužraibiniams ir kitiems pelkiniams augalams.
Befotografuojant orchidėjas tarp kojų prašliaužė žaltys, bet kur tu jį pagausi, jei jis fotosesijai nenusiteikęs.
Takelis nėra žiedinis, jis baigiasi tiesiog pievoje. Pabaigoje pastatyti keli vabzdžių viešbučiai.
Antrasis žygio taškas – pats Liūnelio rezervatas. Tiksliau nedidelė jo dalis. Bet ir jos pakako.
Pastatę automobilius liniją paėjome ne daugiau šimto metrų ir prieš mus atsivėrė “stebuklų pievą”. Žemoje žolėje puikavosi melsvieji gencijonai (Gentiana cruciata), žiedynais sveikinosi putokšlės (Polygala), kai kur sušmėžuodavo kiaušininės dviguonės (Listera ovata). Praėjus pievą pasirodė jos – plačialapės klumpaitės (Cypripedium calceolus). Kaip visada gausiose augimvietėse ir pavienės, ir susitelkusios į būrelius. Kai kurie kereliai turėjo ko ne pusšimtį žiedų.
Visur buvo pilna vos sprindį tesiekiančių plaurečių (Gymnadenia). Čia nedideliame plote gausiausias yra pievinis plauretis (G. conopsea), yra atrasti ir pavieniai kvapniojo plaurečio (G. odoratissima) augalai bei neretas vis dar daug sistematinių ginčų keliantis tankiažiedis plauretis (G. densiflora). Tačiau nė vienas plaurečių neturėjo net užuominos į žydėjimą – jiems dar labai anksti.
Keliose vietose atradome taip pat nežydinčią, bet jau besiruošiančią taurinę pudmę (Tofieldia calyculata), sutinkama Lietuvoje tik šiame rezervate. Toje pačioje pasiruošimo žydėti stadijoje buvo ir plikažiedis linlapis (Thesium ebracteatum). Varputes augino, bet dar nesporifikavo ir vienalapė driežlėlė (Ophioglossum vulgatum).
O mūsų aplankytą retų augalų paradą užbaigė jau sėklas nokinančios pievinės šilagėlės (Pulsatilla pratensis).
Trečiasis žygio taškas – varliagyviai ir ropliai – balinio vėžlio (Emys orbicularis) ir europinės medvarlės (Hyla arborea) buveinės. Nei vieno, nei kito nepamatėme, kadi r kaip tyliai stovėtumėm, kad ir kaip akylai žvalgytumėmės.
Tuom mūsų nuotykiai Liūnelyje ir baigėsi. Atsisveikinę su šeimininkais, abu Vilniaus ekipažai patraukė arčiau namų. Bet žygis dar nesibaigė. Dar laukė pietūs gamtoje, plačialapė gegūnė ir mažasis anakamptis, bei Panerių miško garbeniai.
Pietums pasirinkom nedidukę miško aikštelę prie bevardės pelkutės. Vietoj skintų gėlių ant stalo – rusvoji lizduolė (Neottia nidus-avis) vaišių pašonėje. O tokio stalo pavydėtų turbūt dažnas.
Sočiai prikirtus patraukėm link Ilgio ežero. Plačialapė gegūnė (Dactylorhiza majalis) ir mažasis anakamptis (Anacamptis morio) gausiai auga Ilgininkų telmologinio draustinio pašonėje žemažolėse pievose. Anakampčiai jau buvo persiritę į žydėjimo antrąją pusę, o štai gegūnės žydėjo visu pajėgumu. Mestelėjom akį ir į pačią pelkę nuo jos pakraščio. Ten užmatėm tik baltijines gegūnes tarp baigusių žydėti puplaiškių.
Paskutinysis žygio taškas – Panerių miškas ir kardalapis garbenis (Cephalantera longifolia), kurio dažnos palydovės yra blandys (Platanathera). Visa diena buvo saulėta, o bevažiuojant į paskutinę vietą ėmė smarkiai lyti, bet kol privažiavome, lietus pamažu liovėsi. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Nors visiškai susiskleidę kardalapiai garbeniai buvo dar gražesni po lietaus. Kadangi apie garbenius ir blandis jau esu papasakojęs, šįkart nesiplėsiu. Pasakojimą galite rasti čia.
Žygio metu nuėjome nedaug, tik 8,5 km, užtat nuvažiavom visus 400 km. Ir visai nepavargom.
Nepakartojama diena…
Jogaila Mackevičius
