Kai prasideda vasaros žygių maratonas, organizmas įjungia visus paslėptus savo resursus. Ir jei pirmą dieną keltis buvo sunku, antrąją akys atsivėrė jau be žadintuvo. Vėl pradėjome penktą ryto išvažiuodami iš namų. Šiandien – lankstas nuo Viešvėnų į pietus aplankant:

  • Debesnų pažintinį taką
  • Viešvilės rezervatą
  • Plynosios ir Aukštumalos pažintinius takus
  • Krokų lanką

Taip pat buvo numatytas ir Aukštasis tyras bei Saloto ežeras, bet šie taškai atkrito – nespėjom fiziškai.

Wikipedija Debesnų pelkę pristato gana išsamiai:

Debesnų pelkė telkšo Telšių rajone, į vakarus nuo Varnių, priklauso Varnių regioniniam parko Debesnų telmologinam draustiniui, kurio tikslas – išsaugoti paežerinę pelkę su saugomomis augalų rūšimis ir gyvūnų buveinėmis bei kultūros vertybėmis (Varnių senovės gyvenviete).

Tai viena iš nedaugelio Žemaitijoje išlikusių didesnių pelkių su kalkingoms žemapelkėms ir tarpinėms pelkėms būdinga augalija ir gyvūnija. Nuo 2000 m. lankytojai gali aplankyti Debesnų botaninį taką, kuris iš dalies atnaujintas 2015 m.

Pelkėje išskirtos 5 Europos Bendrijos svarbos buveinės: rūšių turtingos ganyklos ir ganomos pievos, išsidėsčiusios šiaurrytiniame pelkės pakraštyje; melvenynų buveinės nedideli plotai, išskirti šiauriniame pakraštyje; šienaujamos mezofitų pievos, išsidėsčiusios šiauriniame ir pietiniame pakraščiuose, sudarančios mozaiką su įsėtomis šienaujamomis pievomis; tarpinių pelkių ir liūnų buveinės, kurios užima didžiausius plotus; šarmingų žemapelkių buveinės.

Debesnų pelkėje rasta į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytų augalų: itin gausi liekninio beržo populiacija, aptinkamas sibirinis vilkdalgis, paprastoji tuklė, raktažolė pelenėlė, žalioji plateivė, žalsvažiedė blandis, vyriškoji gegužraibė ir įvairios gegūnių rūšys.

Debesnose aptinkamos ir saugomų gyvūnų rūšys: ūdra, didysis baublys, tetervinas, putpelė, pilkoji gervė, drugiai pievinis satyriukas ir auksuotoji šaškytė.

Pagal 2014–2016 m. projektą „Biologinės įvairovės ir ekosistemų funkcijų atkūrimo Biržulio, Stervo ir Debesnų šlapynėse planavimas ir praktinių atkūrimo priemonių taikymas“, kuris finansuotas Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo ir Lietuvos biudžeto lėšomis, pelkės teritorija aptvarkyta: apie 100 ha plote iškirsti krūmai, medžiai, susmulkinta daug metų nešienauta žolė. Be to, pradėta bendradarbiauti su ūkininkais, palaikant atviras pelkių bei šlapių pievų buveines: įsigijus bandą galvijų, kurie ganytųsi šlapiose pievose ir nuėstų krūmokšnius, ir pelkės šienavimui tinkamą minitechniką.

Kadangi tai telmologinis draustinis, lankytis ir laisvai braidžioti jame vasaros metu negalima. Tačiau įrengtas pažintinis takas leidžia apžvelgti nors ir nedidelę nuostabių šlapynių dalį. Tiesa, dabar eiti taku – didelis iššūkis. Takas įrengtas 2000 metais, 2015 kiek rekonstruotas. Bet 2021 jo būklė labai kritiška, galima išsisukt rankas-kojas bei nusisukti sprandą, jei neatsargiai ten elgsitės. Tako pradžioje kabo skelbimas, kad taikas lankymui uždarytas dėl prastos būklės, bet tai mūsų nesustabdė.

Dar vienas iššūkis – nutaikyti momentą ir nepapulti į Herifordų veislės galvijų, jau keletą metų besiganačių pelkėje, dėmesio akiratį.

Abu iššūkius įveikti pavyko. Ir praėjome taku nė karto neįlūždami, neužlipdami ant vinies, ir išsisukome nuo galvijų draugijos. Labai pasisekė, nes tiltas per Varnelę dar atrodė ganėtinai patikimas ir tvirtas.

Iš vabzdžiaėdžių ir orchidinių augalų pamatėme: apskritalapę saulašarę (Drosera rotundifolia), paprastąją tuklę (Pinguicula vulgaris), raudonąją (Dactylorhiza incarnata), baltijinę (D. baltica), gelsvąją (D. ochroleuca), siauralapę (D. traunsteineri) ir dėmėtąją (D. maculata) gegūnes. Varnelės upelėje plūduriavo kelios grupelės alijošinių aštrių (Stratiotes aloides). Taip pat matėm plačiažnyplį vėžį  (Astacus astacus), nors ten labai paplitę invaziniai rainuotieji vėžiai (Orconectes limosus).

Antrasis žygio taškas – Viešvilės rezervatas. Ne, pažintiniu taku nuo rezervato direkcijos eiti neketinome. Vargu ar tenai mus kas nustebintų. Iš anksto pasidomėjome, ar rezervato darbuotojai nevykdo edukacinių ekskursijų į atokesnius teritorijos kampelius. Deja, rezervate saugoma buveinių ramybė, ir tokios edukacijos plačiajai visuomenei nėra prieinamos. Taigi vienintelė įdomybė – kurtiniai. Ir juos mes pamatėme.

 

Jei nepavyko papulti į Viešvilės rezervatą, tai reiktų bent su pačia Viešvile susipažinti. Ir čia mums padėjo pusiau žiedinis Viešvilės pėsčiųjų takas. Tako ilgis beveik 4 km. Prasideda jis nuo Viešvilės žuvitakio, toliau eina miestelio teritorijoje, bet greitai apgriuvę Viešvilės pakraščių pastatai lieka už nugaros ir prasideda miškas. Takas vingiuoja pro vokiečių sodintų bukų giraitę, kurioje dabar atliekami tyrimai. Mums tai invaziniai augalai, tačiau vokiečiams jie buvo toli gražu ne svetimi.

Turbūt gražiausia šio tako vieta – riba tarp girininkijos prižiūrimo miško ir Viešvilės rezervato, kur nevykdoma jokia ūkinė veikla.  Take pamatėme tik aukštasias gegūnes (Dactylorhiza fuchsii) rezervatinėje dalyje.

Toliau sekė dar keletas pažintinių takų. Pirmasis – Plynosios. Apie ją enciklopedinės informacijos gerokai mažiau:

Plynoji – aukštapelkė Mažonų ir Žygaičių seniūnijose, Pagramančio RP, Tyrelio miške.

Pelkėje durpių sluoksnio storis 3–4 m, plotas – 357 ha. Pelkės centrinė dalis iškilusi 60 m virš jūros lygio. Yra pelkės pažintinis takas, jo ilgis 1,6 km. Iš pelkės išteka Alanga. Netoliese yra Dabrupio pažintinis takas, jo ilgis 1 km. Botaninis draustinis – spanguolynas bei Plynosios telmologinis draustinis.

Šiame take teko lankytis prieš keletą metų. Svetainėje galite rasti dvi nuotraukų galerijas: 2007  ir 2018 metų.

Prieš keletą metų takas jau buvo palūžęs, bet dar tikrai galėjo tarnauti ne vienerius metus. Tačiau turbūt 2020 (ar 2021 pavasarį) buvo rekonstruotas ir gerokai sutrumpintas. Nebeliko jo dalies, einančios gilyn į pelkę. Ir dabar, pasižiūrėję pirmąją stotelę, praeiname nendrynais, išlendam į pelkės pakraštį ir pasukam atgal – jokio efekto. Pasijutau lyg pelkėje ir nebuvęs. Pelkės pakraštyje stebėjome tik apskritalapes saulašares. Nors toliau paėję tikrai rastumėm ir ilgalapių.

Kita pelkė – Aukštumala. Enciklopediniai duomenys nepabaigti ir labai skurdūs:

Kartu su šalia esančiu durpynu pelkė užima daugiau nei 2500 ha plotą. Nuo XIX a. pabaigos šalia esančiuose Traksėdžiuose veikia fabrikas apdirbantis iš Aukštumalos pelkės durpyno kasamas durpes.

Nuo 1820 m. pradėtas pelkės sausinimas, iškasti 3 kanalai. 1888 m. pradėta pelkės kolonizacija – sudaryti sklypai po 3 ha su 2 trobom, kurias išsimokėtinai vokiečių valdžia atiduodavo iš Rytprūsių atsikeliantiems vokiečiams.

Tačiau dabar internete tai labiausiai “apdainuota” pelkė. Labai daug „čiulbama“ apie josios atstatymą. Bet dainuok nedainavęs – durpės joje vis dar kasamos. Viena pelkės dalis atstatinėjama, kita – naikinama. Lietuviški paradoksai…

Ta pati situacija, kaip ir su visomis šiandien aplankytomis pelkėmis. Tai – telmologiniai draustiniai, kuriuose vasaros metu lankytis draudžiama. Bet visuose įrengti pažintiniai takai, leidžiantys bent akies krašteliu pamatyti šias pelkes iš arčiau.

Aukštumaloje šalia tako labai gražūs apskritalapių – ilgalapių saulašarių kompleksai su tarpuose įsimaišančiais šių abiejų rūšių steriliais hibridais – bukalape saulašare (Drosera x obovata).

Auškštumalos pušys – turbūt gražiausios pelkinės pušys iš visų mano matytų pelkėse. Jos nesikeičia jau daugelį metų. Atrodo, kad joms čia laikas sustojęs.

Būti Aukštumaloje ir „neužmesti akies“ į Krokų lanką – neatleistinas apsileidimas. Duomenys apie ją lakoniški:

Krokų Lanka – lagūninio tipo ežeras vakarų Lietuvoje, Šilutės rajone, apie 9 km į vakarus nuo Šilutės. Ežero ilgis iš šiaurės į pietus – 4,1 km, didžiausias plotis – 3,3 km.

Altitudė 0,2 m žemiau jūros lygio. Seklus, didžiausias gylis – 2,5 m. Krantai žemi, smėlėti, šiaurinėje dalyje užpelkėję. Aplinkui daugiausia plyti pievos. Vakaruose yra sekli Purvalankio įlanka, o pietvakariuose – gili Didbalės įlanka. Šias įlankas skiria užpelkėjęs pusiasalis. Prie šiaurvakarinio kranto yra 1 ha ploto sala ir prie Purvalankio ištekėjimo 0,36 ha salelė. Ežero atabradas beveik ištisai apaugęs plačia meldų, nendrių, švendrų juosta. Gilesnėse vietose auga plūdės, elodėjos, plunksnalapės. Dugnas padengtas moliu. Į ežerą suteka Aukštumala, Zegelinis (Kampė) ir Kuražuvinė (Kurpinė), pietvakariuose išteka dvi protakos – Purvalankis (į Miniją) ir ~1 km ilgio ir 100 m pločio protaka Duobelė (į Atmatą).

Ežeras jūrinės, limaninės, kilmės. Susidarė Nemuno sąnašoms atitvėrus Kuršių marių dalį.

Ežero šiaurinėje pakrantėje įsikūręs Rūgalių kaimas, vakarinėje – Mingės kaimas. Jis priklauso Nemuno deltos RP, įeina į Krokų Lankos botaninį-zoologinį draustinį. Ežere draudžiama bet kokia žvejyba ištisus metus. Krokų lankos rytinėje dalyje įsikūręs Tulkiaragės pažintinis takas.

Nors ir sunkiai, bet suradom apžvalgos bokštelį. Įsilipus matosi tik keletas atviro vandens plotų su aukštų sultingų nendrių sąžalynais. Nei vaizdo, nei pažinimo.

Per antrąją žygio dieną nuėjome 20,5 km, nuvažiavome 325 km. Turbūt daugiausia įspūdžių paliko Debesnų pelkė.

Jogaila Mackevičius