Visos keturios turo dienos nebuvo panašios viena į kitą. Pirmą ir paskutinę dienomis didžiąją dalį sudarė kelionės namo, antroji diena – daug važiavimo, trečioji – daug kopimo į kalnus. Bet kiekvieną dieną buvo kažkokia viena lyg ir pagrindinė orchidėjų rūšis, kurią turėjome pamatyti.
Taigi, atsikėlėme antrąją dieną kiek įmanoma anksčiau, papusryčiavome viešbutyje ir iškart išvažiavome į Slovakiją. Jau pačioje kelionės pradžioje mus pasitiko tolumoje stūksantys kalnai. Tiesa, nelabai kas juos ir kalnais čia laiko – tiesiog didelės kalvos. Bet prie Lietuvos peizažų įpratusiems, mums jie atrodė labai įspūdingi.
O ypač, kai pro automobilio langą pradėdavo šmėžuoti ant tų „kalvų” pastatytos pilys.
Netrukus pasiekėme pirmą numatytą vietą, kurioje turėjome rasti keletą rūšių ir jų hibridų. Deja, ieškomų rūšių nė kvapo, užtat pakalnės pilnos Orchis militaris bei Polygala wolfgangii. Ilgai negaišom, pasivaikščioję po kadagiais apaugusius šlaitus ir padarę keletą nuotraukų nuskubėjome toliau. Šalmuotoji gegužraibė – tikrai ne ta rūšis dėl kurios čia verta užsibūti bent kiek ilgiau.
Antroji vieta – jau pačiame Slovakijos viduryje, netoli Ležiachovo miestelio. Taip pat šlaitas, šį kartą be kadagių. Plikas, žemažolis. Čia – Neotinea tridentata karalystė. Genties pavadinimas suteiktas XIX a. dirbusio botaniko Vincenzo Tineo garbei, o tridentata reiškia „tridantis”. Angliškas pavadinimas three-toothed orchid taip pat gerai verčiamas, taigi, lietuviškai būtų paprasčiausia „tridantė neotinėja”.
Neotinea tridentata paplitusi pietų Europoje nuo Ispanijos iki Turkijos, o šiaurėje kai kur siekia Lenkiją, Vokietiją ir Krymo pusiasalį.
Augalais buvo apaugęs visas šlaitas. Tiesa, jie nebuvo pasiskirstę labai tankiai, bet kiek tuo šlaitu bevaikščiotum, visur galėjai juos rasti. Radom ir baltažiedę formą.
Kadangi tarp šios dienos taškų atstumai didesni, su fotosesijomis teko suktis greičiau, nes kelionės užėmė nemažai laiko. Kitas dienos maršruto taškas jau visai prie Vengrijos sienos, šalia nedidelio Slovakijos kaimelio Borský Svätý Jur. Taigi, pravažiavome ko ne visą Slovakiją iš šiaurės į pietus.
Ir čia mūsų laukė jau ne šlaitas, o visas kalnas, kurio viršūnėje tikslas – ofriai. Iki jų teko nemažai palipėti. Pats kelias tikrai nebuvo vertas estetinio pasigėrėjimo. Paprastas kalnų keliukas, apaugęs medžiais ir krūmais. Vietomis kažkas juos buvo prakirtęs ir bandęs užsiimti žemės ūkiu, auginti vynuoges. Bet ilgainiui apleido šį reikalą, ir vynuogienojai nesėkmingai bandė prasimušti pro žolės ir beatželiančių krūmų dangą.
Lipant aukštyn, pasiskirstymas tarp kalnų pievų ir krūmynų darėsi ryškesnis, kol galiausiai pačioje viršūnėje užlipome iki žemažolės pievos. Ten mūsų laukė jie – ofriai. Ir ne vienas, ir ne du…
Pamatėme tris rūšis. Pirmieji mus pasitiko Ophrys sphegodes. Vos keletas baigiančių nužydėti augalų ofrių pievelės pakraštyje. Toliau beveik visą pievą buvo užėmę Ophrys holoserica, jų čia buvo ne viena dešimtis, pasiskirsčiusi nedidelėmis grupėmis. Pavyko rasti net gi keletą augalų geltonžiedės formos – Ophrys holoserica var. chlorantha. Ir galiausiai, visai priešingame pievos gale, keletas trečiosios rūšies – Ophrys hollubiana – augaliukų.
Pirmosios rūšies augalai jau buvo faktiškai peržydėję, todėl žieduose jokių aiškių detalių nesimatė. Bet štai, kad atskirti O. holoserica nuo O. hollubiana, teko įdėmiai pasimokyti. Atskleisiu paslaptį: „holoserikos” žiedo lūpa neturi į šonus atsikišusių „rankyčių”, kurios yra pas „holubianą”. Žinoma, yra ir daugiau detalių. Bet, patikėkit, išsiaiškinti vienareikšmiškai su trimis ofrių rūšimis vienu metu tikrai yra reikalų.
Daugiau apie ofrius trečiojoje šio straipsnio galerijoje. Nepamirškite įsijungti informacijos ir pabandykite patys surasti daugiau skirtumų tarp rūšių. Taip pat galerijoje sudėti ir kiti akį patraukę augalai: Orobanche, Iris variegata, Dictamnus, Dianthus borbasii, Dactylorhyza incarnata.
Ieškojome, ir gana ilgai bei atkakliai, dar vienos orchidėjų rūšies – Himantoglosum adriaticum. Deja, apart abejotinos lapų skrotelės nieko rasti nepavyko.
Nusileidę nuo kalno, sukom į vakarus, į Čekiją. Čia mūsų tikslas – Čertoryje gamtos rezervatas, įsikūręs 350-450 metrų aukštyje virš jūros lygio ir užimantis apie 325 ha plotą. Nuo automobilių stovėjimo aikštelės gerokai teko palipėti. Bet neveltui. „Kopimo” metu užmatėm jau pilnai žydinčius meškinius česnakus, kurie Lietuvoje žydės dar po gero mėnesio, pačiame viršuje, pievose žydėjo skėtinės paukštapienės, mūsų krašte auginamos darželiuose.
Deja, mūsų kopimo tikslas – Anacamptis pyramidalis – mus nuvylė. Atvykome per anksti. Vizualiai nebuvo galima net įtarti, kad jis ketina žydėti. Ir tik geriau apžiūrėjus stambesnius augalus, augančius saulės atokaitoje, galėjome skrotelių viduje pamatyti žiedyno pumpurą.
Taigi, be dalios – atgalios.
Dabar mūsų laukė ilga kelionė į viešbutį Lenkijos pasienyje su tradicine tapusia vakariene degalinėje. Per visą dieną nuvažiavome apie 900 km, pėstute nuėjome tik 7, bet užtai kokius – nuolatinis kopimas kalvomis ir kalnais.
Jogaila Mackevičius
Pavasarinio orchidėjų turo’2022 dienos: pirma, antra, trečia, ketvirta
