Prisiminus trečiąją kelionės dieną, jai apibūdinti tiktų vienas žodis – „kopimas”. Nors rytas nieko rimto ir nežadėjo. Kadangi prie kelioninio režimo jau spėjau priprasti, atsikėliau anksčiau, nuėjau pasižiūrėti prie viešbučio besiganančių alpakų.
Po to žvilgsniu pavaikiau baseinėlio karpius.
Ramūs pusryčiai taip pat sustiprino atsipalaidavimo jausmą. Bet atsipalaidavimas truko neilgai…
Ne taip ilgai ir užtrukome, kol pasiekėme savo pirmąjį dienos tikslą – Pieninskij park narodowy. Griežtos lankymosi taisyklės, jokio nulipimo nuo pėsčiųjų tako, triukšmavimo, šiukšlinimo, gyvūnų vedžiojimo ir pan. Parkas pačiame pasienyje su Slovakija, todėl lankytojų ir iš šios šalies netrūksta. Pieninų kalnai – nedidelis kalnų masyvas, kurį kerta Dunajec upė. Čia labai daug gražių vaizdų, todėl natūralu, kad suplaukia minios žmonių. Visi atkakliai kopia į aukštį.
Atrodo, kad ne taip jau ir toli iki tų orchidėjų – tik 4 km kopimo su 600 metrų pakilimu. Bet net kelis kartus jau galvojau, kad va būtent čia ir pasiliksiu amžinai. Tokios kardiotreniruotės neturėjau jau senai. Net gi fotoaparato iš kuprinės netraukiau – tikrai ne pakilimo vaizdų fotografavimas buvo galvoje.
Vis gi, šiaip ne taip, kopimą įveikiau. Ir visi atsidūrėme gražiame žemažoliame slėnyje. O jame… Dactylorhiza sambucina. Violetinės ir gelsvos. Neapsakomas spalvų derinys.
Dactylorhiza sambucina pavadinimas angliškai elder flowered orchid, o jei verstumėm iš lotynų, tai sambucus yra šeivamedis. Taigi, viskas susiveda į „šeivamedžio žiedų gegūnę”. Matyt, kad pavadinimui pagrindo davė gelsvoji šios rūšies forma. Nors toje augavietėje, kurioje lankėmės, ji sudarė mažumą.
Rūšis paplitusi nuo Portugalijos iki Suomijos, Ukrainos. Mėgsta posauses alpines ar subalpines pievas, silicio ar kalkinius dirvežemius, ir auga 300-2000 metrų aukštyje. Kai kuriuose šiauriniuose regionuose gali būti sutinkama ir jūros lygyje.
Dar šiek tiek enciklopedinių wikipedijos duomenų apie šią rūšį:
Dactylorhiza sambucina vidutiniškai pasiekia 10–40 centimetrų aukštį. Šie augalai turi požeminius gumbus, kurie kasmet išaugina naujus stiebus, lapus ir žiedus.
Vienas gumbelis išaugina vidutiniškai 4 iki 7 lapus. Apatiniai lapai pailgai kiaušiniški su buka viršūne, o viršutiniai lancetiški su smailėjančia viršūne. Lapų dydis: plotis 1–2,5 cm, ilgis 6–12 cm.
Požeminėje stiebo dalyje yra du gumbai, kurių kiekvienas daugiau ar mažiau suskirstytas į keletą skiltelių, pirmoji atlieka svarbias stiebo aprūpinimo funkcijas, o antrinės renka maistines medžiagas vystymuisi ateinančiais metais susiformuosiančio augalo.
Žiedynas yra 5–10 centimetrų ilgio. Žiedai auga plėvelinių ir lancetiškos formos pažiedžių pažastyse. Žydėti pradeda nuo balandžio vidurio iki liepos pradžios. Žiedų spalvos skiriasi nuo geltonos su šviesiai rausvomis dėmėmis tamsesnėmis purpurinės su tamsesnėmis dėmėmis lūpoje.
Jie yra hermafroditai ir apdulkinami vabzdžių (entomofilija), ypač kamanių (Bombus rūšys). Šios orchidėjos beveik be nektaro, tačiau jas aplanko įvairūs vabzdžiai apdulkintojai, nes supainiojami su kitais augalais su nektaru. Sėklų daigumą lemia specifinių grybų buvimas.
O dabar kviečiu pasižiūrėti į šias nuostabias orchidėjas iš arčiau.
Keisčiausias jausmas, aplankęs mane visos šios kelionės metu, atsirado tada, kai po nuostabios fotosesijos pradėjome leistis nuo kalno. Leidomės, leidomės ir galo nebuvo matyt. Niekaip negalėjau suvokti, kaip aš tada ten užsilipau.
Antroji ir trečioji dienos stotelės buvo skirtos tai pačiai rūšiai – Orchis purpurea – bet aplankant labai skirtingas jos augimvietes.
Pirmoji augavietė buvo Rezerwat przyrody Opalonki ribose ar netoliese nuo jų, ant kalno. Kartu aptikome ir Cephalantera damansonium, Neottia nidus-avis, Cypripedium calceolus ir keletą Ophrys insectifera. Ofriai, klumpaitės ir lizduolės jau žydėjo, o štai garbenių žiedai esant tokiam puikiam orui turėjo skleistis po keleto dienų.
Antroji augavietė taip pat rezervate – Rezerwat przyrody Polana Polichno. Tik čia sąlygos totaliai skyrėsi nuo pirmosios. Reljefas buvo visiškai lygus. Jei pirmoje vietoje – gūdus lapuočių miškas, tai antrojoje – retas iš šviesus pušynas. Čia tiesiog karaliavo Orchis purpurea, jokių kitų orchidėjų rūšių neužmatėme. Tačiau pamatėme Adonis vernalis, Melittis melissophyllum, Lilium martagon.
Enciklopedinė informacija: Orchis purpurea galima rasti daugumoje Europos dalių, Šiaurės Afrikoje, Turkijoje ir Kaukaze. Paprastai auga miškų šlaituose, ypač mišriuose lapuočių ar ąžuolų miškuose, tačiau kartais pasitaiko ir pievose. Jis teikia pirmenybę kalkakmenio arba kreidos dirvožemiui ir iš dalies pavėsingoms vietoms. Sutinkamas nuo jūros lygio iki maždaug 1400 metrų aukščio.
Augalai vidutiniškai pasiekia 30–100 centimetrų aukštį. Lapai platūs, pailgai lancetiški, formuojantys skrotelę. Jie yra mėsingi ir ryškiai žali, gali būti iki 15 cm ilgio. Žiedynas tankus, turintis iki 50 žiedų. Taurėlapiai ir viršutiniai žiedlapiai yra purpuriniai arba purpuriniai (iš čia kilęs lotyniškas rūšies pavadinimas purpurea). Lūpoje yra šviesiai rausvos arba baltos spalvos, o centre yra purpurinių arba purpurinių plaukelių sankaupos. Lūpa padalinta į tris skiltis. Žydi balandžio pabaigoje – birželio mėn.
Buvo labai įdomu palyginti dvi ko ne visiškai priešingas augimvietes, tinkančias tai pačiai rūšiai.
Ir paskutinioji dienos stotelė, jau visiškai vakarop, buvo skirta svilai (Orchis ustulata). Ši rūšis turi dvi ekologines formas. Viena žydi pavasarį, kita vidurvasarį. Lietuvoje sutinkama tik vėlyvoji forma. O čia, visai netoli Pinčiuvo miestelio, at ganėtinai statau šlaito, apaugusio žemomis žolėmis, žydėjo tūkstančiai ankstyvosios formos individų. Tiek jų nė vienas mūsų nebuvo gyvenime matęs.
Fotografavome tol, kol galėjome, kol saulė visai nenusileido.
Gerai, kad šįkart nereikėjo toli važiuoti iki nakvynės vietos. Šią naktį apsistojome Pirnčiuve. Ir vakarienė buvo nebe tradicinė, iš degalinės, bet puikūs vietiniai kebabai.
Nuvažiavom šiandien gal pusę tiek, kiek vakar, tik 450 km, bet nuėjom (tiksliau – kopinėjomės) net visus 12.
Jogaila Mackevičius
Pavasarinio orchidėjų turo’2022 dienos: pirma, antra, trečia, ketvirta
