Širdinė dviguonė (Listera cordata) – į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta gegužraibinių rūšis. Tai plačiai paplitusi rūšis, sutinkama Europoje, Azijoje, Šiaurės Amerikoje. Jei pažvelgtumėme į jos paplitimą Lietuvoje, nesunku pastebėti, kad sutinkama ji daugiausiai vakarinėje ir rytinėje šalies dalyse. Centrinėje Lietuvoje šių dviguonių nerasime.
Sutinkama mūsų krašte dažnai, bet dažniausiai labai nedidelėmis populiacijomis, kartais galinčioms užimti vos keletą kvadratinių metrų.
Tai viena iš rūšių, kurios lyg šiol gamtoje nebuvau matęs. Gerai atlikus namų darbus, patikrai buvo „išrikiuotos” penkios augavietės, bet pakartotinai jas įvertinus (duomenų senumas, atstumas nuo namų ir pan.), liko trys.
Pirmasis taškas buvo aplankytas birželio 4 dieną. Atrastas pagal pranešimus socialiniame tinkle Facebook, taigi, besivadovaujant 2022 metų duomenimis, kiek šiauriau už Maišiagalos esančio Bartkuškio apylinkėse. Šiose apylinkėse yra daug įdomių objektų. Pavyzdžiui, nuo XVIII a išsilaikęs Bartkuškio dvaras, kiek piečiau esantis miškų – pelkių kompleksas, kurio viduryje netikėtai keliautojus nustebina Bartkuškio kopa. Toje pačioje miškų glūdumoje slepiasi ir radioaktyvių atliekų saugykla. Na ir žinoma, Bartkuškio telmologinis draustinis.
Širdinės dviguonės teko kiek paieškoti pagal gautas nuorodas. Ir šios paieškos pradžioje nebuvo sėkmingos. Po to, visai atsitiktinai ji pastebėta pelkės pakraštyje esančio nendrėmis apžėlusio jauno miškelio ir sengirės sandūroje. Populiacijos plotas buvo gal 10 kv. m., augalų – šimtas – pusantro. Vienam žydinčiam augalui maždaug teko 3-5 juveniliniai. Taip pat buvo duomenų, kad čia kartu rasta nariuotoji ilgalūpė, bet pastaroji į akiratį nepateko.
Beieškant širdinės dviguonės, labai dažnai teko pamatyti ir pelkinę mitrulę (Mitrula paludosa). Matyt šioms rūšims tinka panašios sąlygos.
Antrasis taškas – Pravalo botaninis draustinis, aplankytas birželio 8 dieną. Paskutinį kartą širdinės dviguonės šia pastebėtos maždaug 2014-2015 metais. Ir nuo to laiko sąlygos jų augimvietėje pasikeitė, ji tapo sausesnė, vandens lygis apyežerio pelkėje ir su ja besiribojančiame lapuočių miške nuseko. Tai buvo jau ne pirmos paieškos šiose vietose. Deja visos paieškos buvo bevaisės. Plotuose, kuriuose anksčiau buvo rasta širdinė dviguonė, pavyko pastebėti tik rusvąją lizduolę (Neottia nidus-avis).
Trečioji vieta – Vyžuonų botaninis draustinis birželio 12 dieną. Informacijos šaltinis, kuriuo vadovautasi, buvo neišpasakyto senumo. Tai – tyrimo „Utenos rajono rūšinė įvairovė, gamtinės vertybės bei jų apsaugos strategija” galutinė ataskaita. Tyrimas atliktas 1996-1997 metais. Žinoma, širdinės dviguonės buvimas buvo patvirtintas ir vėlesniais tyrimais, atliktais Utenos rajono savivaldybės užsakymu 2002 metais. Net neabejoju, kad jos buvo pastebėtos ir vėliau.
Vyžuonų botaninio draustinio pelkės jungiasi tarsi „kakleliu”, kuriuo lėtai teka neapibrėžtos formos upelis, ir visi pelkių pakraščių šlaitai tankiau apaugę medžiais, kas žemėlapių nuotraukose suteikia aiškų ekosistemos kontūrą.
Išnaršėme visą apibrėžtą teritoriją, kurioje, pasak ataskaitos, turėtų būti ir širdinė dviguonė, ir nariuotoji ilgalūpė (Corallorhiza trifida). Deja, nei vienos, nei kitos nepastebėjome. Užtat aptikome tas pačias, kaip ir Bartkuškio apylinkėse, pelkines mitrules. Taip pat buvo daug kiaušininių dviguonių (Listera ovata), o atvirose vietose – pelkinių skiautalūpių (Epipactis palustris) ir baltijinių gegūnių (Dactylorhiza baltica). O grįžtant iš pelkynų dar pakelėse užmatėm ir smaliukių (Lychnis viscaria) jūrą.
Nesiimu spręsti, geri čia rezultatai, ar blogi, bet iš trijų pasirinktų vietų, tik vienoje pavyko pamatyti širdinę dviguonę. Vienas pusdienio apsilankymas, tai dar ne tyrimas, tad nedarykime skubotų išvadų. Gal kitą kartą tose pačiose augimvietėse pasiseks labiau.
Jogaila Mackevičius
