Nors šiemet prisiplanavau daugiau dėmesio skirti dar nematytų gamtoje orchidėjų rūšių paieškoms, bet kardalapis garbenis (Cephalanthera longifolia) yra taip arti namų, kad nepasimatyti būtų neatleistinas aplaidumas. Todėl pradėjau artimiausia augimvietę tikrinti dar gegužės pabaigoje.
Deja, kaip ir pernai, taip ir šiemet, nepriklausomai nuo to, kad oro sąlygos abiem pavasariais labai skyrėsi, garbeniai pradėjo slapukaudami rodytis birželio pirmomis dienomis. Pirmiausia pavykdavo užfiksuoti po keletą nedidelių baltų plėmų tarp žolių, o jau po keleto dienų buvo akivaizdžiai matomi ir visi žiedynai.
Garbenių žydėjimas tęsiasi kiek daugiau nei dvi savaites. Prasidėjęs pačiomis pirmomis birželio dienomis, birželio 13-14 jau ima linkt link pabaigos. Nors balti žiedai matosi dar savaitėlę, bet jie būna apvytę, dėmėti, visiškai nebetinkantys fotosesijai.
Taigi, į savo artimiausią augimvietę Panerių miške užsukdavau jei ne kasdien, tai bent kas antrą dieną. Kaip pradėjau birželio 1, taip birželio 13 užsukau paaskutinį kartą. Natūralu, kai iki paskirties taško vos penketas minučių kelio, pasivaikščioti gali spėti ir per pietų pertrauką. Be to, garbenių žiedai skleidžiasi priklausomai nuo šilumos ir apšvietimo intensyvumo, tad apsiniaukusiomis ir saulėtomis dienomis, jie ganėtinai skiriasi.
Taip pat labai smalsu buvo pamatyti ir kitas jų augimvietes. Vos už 60 km, Dieveniškių apylinkėse taip pat yra gana didelė augimvietė. Šiemet pavyko nuvažiuoti tenai pasižvalgyti. Tam nereikėjo atskiros dienos. Birželio pradžioje vakarai pakankamai ilgi, todėl pasivaikščioti tarp šių orchidėjų galima tiesiog po darbo.
Dieveniškėse garbenius aplankiau birželio 7 dieną, per patį jų žydėjimo piką. Kadangi apsilankiau vakarop, nereikėjo tikėtis, kad žiedai bus plačiai išsiskleidę. Keista, bet šis augalas vienodai gerai atrodo tiek plačiai išsiskleidusiais, tiek beveik susivėrusiais žiedais.
Toliau aplinkybės lėmė, kad paaiškėjo trejetas „naujų” augimviečių, kurias reikėjo patikrinti. Ir visos jos buvo išsibarsčiusios nuo Vydenių Dzūkijos pietuose iki šiauriau Vilniaus esančio Maišiagalos-Kernavės-Širvintų trikampio. Visas maršrutas – be dviejų trys šimtai kilometrų. Neblogas iššūkis vakariniam turui. Laiką pasirinkome birželio 10 dieną.
Tad pirmiausiai patraukėme link Vydenių, į piečiausią žinomą tašką. Čia buvom nustebinti, pastebėję augalus tarp lubinų jau pakelėje. Viso jų buvo gal koks šimtas.
Antroji augavietė ties Aušktadvariu. Padėtis joje gerokai keblesnė. Aplinkui kirtimai, akivaizdus drėgmės ir apšvietimo režimų pasikeitimas. Ir tik keliolika augalų.
Trečioji vieta mano jau minėto Maišiagalos-Kernavės-Širvintų trikampio centre. Čia situacija tikrai įdomi. Sodyboje žmogus prisinešė žemių iš pakelės griovio. Tiesiog juodžemio su nukritusiais drebulių lapais. Tų žemių neiškedeno, o paliko krūvoje. Kitais metais ant krūvos išaugo kardalapis garbenis. Bet tik tais metais. Daugiau jis nebepasirodė.
Sodybos šeimininkas parodė mums vietą, kur kasė žemes. Išvaikščiojom tą griovį ir visas jo pagrioves skersai išilgai. Ir… suradome vieną žydintį augalą. Bet tai – pati šiauriausia Lietuvoje žinoma augimvietė. Nors jos išlikimas ir kelia abejonių.
Gaila, kad kiekvienos orchidėjų rūšies žydėjimo sezonas, kada jos geriausiai matosi ir nesunkiai pastebimos, ganėtinai trumpas. O ir žmonių, jų ieškančių, yra sąlyginai labai nedaug. Todėl vis dar akivaizdus rūšies paplitimo duomenų trūkumas.
Jei pastebėsite šiuos augalus gamtoje, būtinai nufotografuokite ir pasižymėję kuo tikslesnes koordinates, perduokite šiuos duomenis specialistams. Galite juos atsiųsti ir svetainės administracijai elektroniniu paštu. Mes tikrai saugiai juos persiųsim ten, kur reikia.
Jogaila Mackevičius
