Musėkautas

Vabzdžiaėdžiai augalai ir jų aplinka – Carnivorous plants and their habitats

EN.

Pinguicula alpina L.  (Sin.:  Pinguicula flavescens Florke ex Hoppe, P. gellida Schur, P. pallia Turcz., P. villosa Gunner)

Vabzdžiaėdis augalas Pinguicula alpina, taip pat žinoma kaip Alpinė tuklė, yra mažas žolinis augalas, priklausantis homofilinių (turinčių vienodus lapus) vidutinių platumų tuklių grupei bei įdomių specifinių savybių genties viduje.

Sistematinė Pinguicula alpina padėtis: šeima  Lentibulariaceae, triba Lecantheae, gentis Pinguicula, pogentis Temnoceras, sekcija Micranthes (šiai sekcijai priklausančios rūšys turi nefiksuotus žieminius pumpurus, žieminius pumpurus su šaknimis), kuriai taip pat priklauso  P. algida, P. ramosa and P. variegata. Bet tik alpinė tuklė turi žiemojantį pumpurą su šaknimis. Skaityti toliau…

LT.

Pinguicula alpina L.  (Syn.:  Pinguicula flavescens Florke ex Hoppe, P. gellida Schur, P. pallia Turcz., P. villosa Gunner)

Carnivorous plant Pinguicula alpina, also known as the „alpine butterwort“, is smaller perennial herb belonging to group of homophyllous temperate butterworts, however, with some interesting specifics within the genus.

The taxonomic classification of  Pinguicula alpina is in  Family Lentibulariaceae, Tribe Lecantheae, Genus Pinguicula, Subgenus Temnoceras, Section Micranthes (for species included in this section is one of the unusual feature – affixed hibernaculum, hibernaculum with roots), to which is classified along with  P. algida, P. ramosa and P. variegata. But it is only Pinguicula alpina which keeps his roots on the winter hibernacula. Skaityti toliau…

Davis Svarc

Smulkios sėklos – tai vienas būdingiausių vabzdžiaėdžių augalų požymių. Daugumos jų sėklos tokios smulkios, kad atskirti jas plika akimi yra neįmanoma. Sėklų smulkumas sąlygoja ir neilgą jų gyvybingumo laikotarpį. Taigi, sėti reikia kuo šviežesnes, ką tik surinktas sėklas – tada tikimybė sulaukti daugiau gyvybingesnių sėjinukų būna didesnė. Žinoma, yra ir išimčių, kai natūraliai augalai sėklos stadijoje prisitaikę pakęsti netinkamas augimui sąlygas, tokias kaip sausra ar šaltis.

Vabzdžiaėdžiai augalai dažniausiai yra dauginami vegetatyviškai, dalinant senus kerus, augalo dalimis. Sėklomis dauginama selekcijos tikslais arba norint papildyti kolekciją retesniais egzemplioriais.

Dauguma augalų rūšių sudygsta ganėtinai greitai. Jau po keleto savaičių galime pastebėti prasikalančius daigelius. Bet prieš sėjant visada svarbu išsiaiškinti augalo gyvenimo sąlygas, ciklą. Sėklų dygimui svarbiausia yra dygimo temperatūra. Jei ji per didelė, sėjinukai arba labai ištįsta, arba nuo šilumos žūva. Jei per maža – sėklos nedygsta. Nors kambario temperatūroje geba sudygti absoliuti dauguma vabzdžiaėdžių rūšių sėklų – eksperimentuoti verta. Skaityti toliau…

Pasėtos saulašarės dažniausiai sudygsta per dvi savaites ir pradžioje auga labai lėtai. Todėl puriu ir nekeičiančiu savybių substratu verta pasirūpinti iš anksto.

Maždaug po pusmečio (kartais gal greičiau) jos suauga iki tokio dydžio, kad jau galim jas ir pirštais suimti ar bent jau pasitelkę į pagalbą pincetą nesunkiai persodinti.

Taigi, pasiruošiam iš anksto substratą, ir pasitelkę paprasčiausias priemones imamės kruopštaus darbo. Tiesa prieš persodinimą kelias dienas  reikėtų šiek tiek padidinti planuojamų persodinti sėjinukų aplinkos drėgmę: pakelti padėkliuke vandens lygį, sėjinukus dažniau nupurkšti. Kad jie iki persodinimo prisigertų daugiau vandens ir lengviau pergyventų šią procedūrą. Skaityti toliau…

Dažniausiai visi vabzdžiaėdžiai augalai persodinami pavasarį, po ramybės periodo. Sėjinukus galima persodinti bent kada, kai tik jie suauga iki tinkamo dydžio.

Tačiau įprastai persodinti būtina ne kasmet. Jei laistoma tinkamu vandeniu, laikomasi sezoninės ir einamosios priežiūros reikalavimų, vabzdžiaėdžiai augalai gali ir keletą metų augti tame pačiame substrate.

Bet visko pasitaiko. Skaityti toliau…

Į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytos vabzdžiaėdžių augalų ir kiminų rūšys

. Skaityti toliau…