Šį kartą apie dar vieną savotišką ekosistemų grupę – karjerus. Jie būna uždaryti ar dar tebeveikiantys. Karjeruose naudingos iškasenos kasamos nuo žemės paviršiaus, nenaudojant šachtų. Kasamos iškasenos: smėlis, žvyras, molis, klintys, ir kt. Visi karjerai turi vieną bendrą bruožą – žemės paviršius juose būna nustumtas kur į šoną, o karjere viskas būna kaip reikiant išmalta ir išjudinta. Praeina labai nemažai laiko, kol žolinė danga dėl maisto medžiagų stygiaus suauga ir susiglaudžia. Taigi, čia gali augti augalai, kuriems daugintis reikia pažeistų plotų.
Karjeruose iš vabzdžiaėdžių augalų labiausiai tikėtina rasti tukles. O juose atsirandančiuose ežerėliuose – skendenius. Tačiau retų augalų čia galima pamatyti ir daugiau. Bet apie viską iš eilės – pasivaikščiokime bent virtualiai po keletą iš jų.
Pradėti norėčiau nuo Lietuvos šiaurės. Čia lankiausi dvejuose – Karpėnų ir Menčių klinčių karjeruose.
Karpėnų klinčių karjeras pradėjo funkcionuoti dar 1929 metais. Tai – didelė gamybinė teritorija su cemento gamykla. Karjeras stropiai aptvertas, tad paprastai pasivaikščioti jame nepavyks. Man teko lankytis tik karjero prieigose. Informacijos apie saugomus augalus čia nedaug, bet jos pakanka, kad suprasti, jog čia nepaprasta teritorija. Karjere sutinkamas musinis ofris ir raiboji gegūnė. Taip pat galima sutikti nemažai plačialapio skiautalūpio.
Reikia pasakyti, kad karjero prieigose, po kurias vaikščiojau, šiukšlių sąvartynų neteko matyti.
Menčių klinčių karjeras kiek jaunesnis, čia gavyba prasidėjo 1932 metais. Karjerą sudaro dvi dalys – senasis, nebeeksploatuojamas karjeras, ir naujasis, kuriame dar vyksta kasyba. Senasis karjeras pamažu virsta rekreacine zona su nepakartojamais stulbinančiais ir Lietuvai nebūdingais vaizdais. Praėjusiais metais čia lankiausi net du kartus. Pirmąjį kartą gegužės 8 dieną, VSTT organizuojamo šaltinių žaidimo metu, o antrąjį – birželio mėnesio žygyje po Žemaitijos šiaurę. Abu kartus karjeras paliko neišdildomą įspūdį. Gegužės mėnesį čia nustebino tuklės, augančios tiesiog sausoje pievelėje, dolomito dulkėse kartu su raktažole pelenėle, bei boheminiai aukšliavarpiai. Birželį – daugybė baltijinių gegūnių, mažų, neužaugusių, bet gausiai žydinčių tose pačiose dolomito dulkėse. Beje, žydinčių ir besiruošiančių žydėt orchidėjų užmatėme ir daugiau – plačialapis ir pelkinis skiautalūpis, kiaušininė dviguonė.
Kaip ir Karpėnai, Menčių karjeras pasirodė ganėtinai tvarkingas. Nors ir mėtėsi pavienės (įskaitant ir stambiagabarites) šiukšlės, bet jos čia atsirado dėl kasybos darbus vykdančiųjų neūkiškumo. Pietrytinei Lietuvos daliai būdingų sąvartynų čia nematėm. Jau senai pastebėjau, kad žemaičiai labiau gerbia savo aplinką nei kiti.
Toliau kraustomės į pietryčius. Ir va čia jau prasideda.
Verkšionių žvyro karjere lankėmės pavasarį, belabai ką užmačiau čia paminėtino iš augalų, bet čia puikavosi baltieji garniai. Vandens telkinių pakrantėse užmačiau pavienius kažkokio skendenio segmentus. Patikrinti šio karjero vasarą taip ir neatsirado laiko. O informacijos apie karjero augmeniją ir gyvūniją internete niekur neradau, neradau net ir kelintais metais karjeras buvo pradėtas eksploatuoti. Užšiukšlinimo lygis – minimalus. Jokių didelių šiukšlių sankaupų nepastebėta.
Kiek blogesnė padėtis Šventininkų žvyro karjere. Tai – jaunas karjeras, naudojamas nuo 2005 metų. Lankėmės jame sausio mėnesį, taigi, faktas, ne ką galima pasakyti apie florą. Karjeras aktyviai naudojamas, todėl tiek vandens telkiniuose, tiek jų pakrantėse surasti retų augalų maža tikimybė. Bet sąvartyno formavimasis čia jau prasidėjęs ne mažiau aktyviai, kaip ir žvyro gavyba.
Pagirių smėlio karjeras (veikla pradėta 1998 metais) turbūt didžiausias iš visų, kuriuose teko lankytis šioje Lietuvos dalyje. Aktyviai veikiantis, nors nemaža dalis jau nebeeksploatuojama. Karjere susidarę dideli vandens telkiniai, vienas jų net gi turi Svajonės ežero pavadinimą. Apart kasybos įrengimų, čia taip pat aktyviai siautėja keturratininkai ir motociklininkai. Todėl paviršius vis dar aktyviai ardomas. Karjere labai gausios pelkinio skiautalūpio populiacijos, augančios pačioje neįtikinamiausiose vietose – tiesiog sausame smėlyje.
Karjeras gana tvarkingas, nes stropiai aptvertas ir patekimas į jį ribotas.
Ropėjų smėlio karjeras išžvalgytas buvo 1987 metais, o gavyba jame prasidėjo greičiausiai 2002 (neginčijamos informacijos rasti nepavyko). Šiuo metu karjeras yra naudojamas tik keturratininkų ir šiukšlintojų, gavyba jame jau senokai sustojusi. Karjero prieigose – vėjalandė šilagėlė ir kalninė arnika. Pačiame karjere – plačialapis ir pelkinis skiautalūpiai, baltijinės gegūnės. Nors botanikų atliktų tyrimų ataskaitose karjero ir prieigų teritorijos nėra vertinamos kaip vertingos. Ir tragiška padėtis su šiukšlėmis, ypač padangomis.
Žodžiu, kaip ir visur kitur – jei yra geras teritorijos šeimininkas, tai ir pati teritorija užlaikoma tvarkingai. Kai šeimininko nėra, arba jis niekam tikęs, žala gamtai netruks atsirasti. Lietuvių sąmoningumu pasikliauti neverta.
Jogaila Mackevičius
