|
| ||||||
Lietuvoje vabzdžiaėdžiai augalai dažniausiai natūraliai aptinkami pelkėtose vietovėse, pievose. Kai kurios rūšys, tokios kaip apskritalapė saulašarė – gana gausiai. Tačiau nykstant natūralioms pelkėms, drėgnoms pievoms, mažėja ir tinkamų vabzdžiaėdžiams tarpti biocenozių.
Susipažinkime šiek tiek detaliau – kokios gi būna tos mūsų pelkės ir pievos… Skaityti toliau…
Saracėnija – saracėnijinių (Sarraceniaceae) šeimos augalų gentis. Dažniausiai turi šakniastiebius, iš kurių atželia po ramybės periodo. Specifinis šių augalų požymis – pakitę lapai-tūtos, susiformavę taip, kad galėtų sugauti į juos patenkantį grobį (vabzdžius, moliuskus) ir juos suvirškinus pasisavinti maisto medžiagas. 
Paplitusios Šiaurės Amerijoje – Jungtinėse Valstijose, Kanadoje. Lietuvoje dažniausiai auginamas kaip kambarinis augalas, nors kai kurios rūšys gali žiemoti ir lauko sąlygomis.
Tai – pelkinis augalas. Dėl sparčiai nykstančių buveinių (pelkių, šaltiniuotų pievų), nyksta ir jose augančios saracėnijos. Skaityti toliau…
Turbūt nėra paslaptingesnių, labiau mitais ir legendomis apipintų augalų už vabzdžiaėdžius. Visais laikais šie augalai kurstė žmonių vaizduotę, kurioje jie išaugdavo iki milžiniškų dydžių ir gaudydavo nebe vabzdžius ar bestuburius, o net pačius žmones.
Vabzdžiaėdžiai augalai, kaip sufleruoja pats pavadinimas, yra vabzdžius gaudantys augalai. Tai mokslininkų išskirta augalų grupė, kuriai priklauso rūšys sugebančios privilioti, sugauti smulkius gyvius – dažniausiai vabzdžius ir bestuburius, bei įsisavinti aukos maisto medžiagas. Kitaip tariant, tik tas augalas yra vabzdžiaėdis, jei: auką privilioja kvapu arba spalva, moka sugauti ir nebepaleisti grobio, auka (sugauta vabzdžiaėdžio) žūna, grobis “suvirškinamas”, grobyje esančias maistingos medžiagas augalas įsisavina. Jei augalas neatitinka bent vieno kriterijaus, jis – ne vabzdžiaėdis. Skaityti toliau…
Tuklės lapai
Pagrindinis anatominis bruožas, išskiriantis vabzdžiaėdžius augalus į atskirą grupę, yra jų gaudyklės – pakitę organai (lapai, šaknys, stiebai) ar organų dalys, prisitaikę privilioti norimą grobį, jį sugauti ir suvirškinti.
Pagal anatominę sandarą skiriamos penkios tokių pakitusių organų grupės:
1. Spąstai (Snap traps) – pakitę lapai, galintys greitai judėti ir užsiverti;
2. Lipnūs dariniai (Flypaper traps) – ant lapų ar stiebų užaugę plaukeliai, šereliai, išskiriantys lipnų skystį, priviliojantį ir sugaunantį vabzdžius;
3. Ąsočiai, tūtos (Pitfall traps) – lapų dariniai, turintys viduje skysčio su bakterijomis ir virškinimo fermentais;
4. Labirintai (Lobster-pot traps) – gaudyklės, kuriose plaukelių, šerelių ar pertvarėlių pagalba auka nukreipiama į tą dalį, kurioje ji suvirškinama;
5. Vakuminės kameros (Bladder traps) – pūslelės formos dariniai, kuriuose naudojamas slėgių skirtumas aukai į vidų įtraukti.
Kad neprailgtų belaukiant – apie ką ši svetainė? Ogi apie labai savitą augalų grupę – vabzdžiaėdžius augalus. Jų rūšis, sandarą, gyvenimo būdą, fiziologiją, auginimą… 
Vabzdžiaėdžiai augalai – tai mokslininkų teoriškai išskirta žiedinių augalų grupė, kuriai priklauso rūšys, sugebančios „pagauti” gyvūnus, juos suvirškinti ir pasisavinti maisto medžiagas.
Nuo gyvūnų šis mitybos būdas skiriasi tuo, kad vabzdžiaėdžiai augalai pasisavina tik medžiagas, bet ne energiją. Skaityti toliau…
Augalų labirintai’2009Kaip ir ankstesniais metais, taip ir 2009-aisiais, vabzdžiaėdžiai augalai žiūrovams buvo pristatomi naudojant ne paskirų eksponatų sistemą, bet meninę kompoziciją – pelkę.
Turbūt visose panašaus tipo parodose tai – viena mažiausių kompozicijų. Patys augalai yra kompaktiški, nedideli, jų auginamų kambariuose rūšių įvairovė nedidelė.
Ką bekalbėti – juk Lietuvoje turime vos keletą natūraliai augančių jų rūšių: vieną tuklę, keturias saulašarių rūšis (kurių tik viena apskritalapė saulašarė yra plačiai paplitusi, kitos – retos arba labai retos), skendenis, aldrovanda. Ir viskas.
Antrosios labirintų parodos pelkė buvo sumaniai sukomponuota aplink Vilniaus pedagoginio universiteto koridoriaus koloną ant keliasdešimties centimetrų aukščio pakylos (vabzdžiaėdžiai augalai gražiausiai atrodo, kai žiūri į juos šiek tiek iš viršaus).
Kompozicijoje vyravo saracėnijos. Nors šiuos augalus nėra taip lengva auginti dėl jiems būtino vėsaus bet ne šalto ramybės periodo, vis gi saracėnijų gerbėjų atsiranda vis daugiau ir daugiau.
Saracėnijom nenusileido saulašarės. Buvo ir ąsotenių, žydinčių tuklių.
Bet turbūt gyviausias ir išradingiausias eksponatas – tai lietuviškos pelkės gabalėlis su mūsiškėmis apskritalapėmis saulašarėmis. Tokią kompoziciją nesunkiai gali pasidaryti kiekvienas. Tereikia kiminų kopstą patalpinti plastikiniame skylėtame dubenyje ir padėti po juo padėklą, kuriame būtų nuolat minkšto vandens. Kartais tokiose kompozicijose saulašarių gerokai padaugėja, kai vegetacijos metu ima dygti natūraliai pasisėjusios jų sėklos. Vienintelė problema – šios pelkutės išlaikymas per žiemą. Kambaryje, šildant radiatoriams mūsų saulašarės žiemos neištvertų.
Siūlome pasižiūrėti keletą fotoaparatu užfiksuotų šios parodos fragmentų:
Tikėkimės, kad ir šiemet Augalų labirintų pelkė pradžiugins parodos lankytojus tiek eksponatų gausa, tiek jų įvairove.
Jogaila Mackevičius
