Skirtingai nuo kitų, anksčiau šioje svetainėje išnagrinėtų ir aprašytų tuklių rūšių, didžioji tuklė jau patenka į kategoriją „įnoringos”. Tai nėra nei taip sparčiai augantis, nei gerai besidauginantis augalas. Nors jos dydis, lyginant su kitomis rūšimis, tikrai gali būti įspūdingas.
Kol kas dar nesenai turiu vieną jauną didžiąją tuklę, todėl ir nuotraukomis pasigirti negalėsiu, tačiau jų nesunkiai galima rasti kituose puslapiuose internete.
Per vos keletą mėnesių trukusią pažintį jau spėjau įsitikinti – sąlygų didžiajai tuklei reikia stabilesnių, ji nepakenčia nei perkaitimo, nei staigaus atšalimo. Ir adaptuojasi prie naujos aplinkos žymiai lėčiau.
Pavadinimas, jo reikšmė
Mokslinis pavadinimas – Pinguicula gigantea Luhrs – didžioji tuklė. Pavadinimas atspindi šio augalo dydį, tai – didžiausia iš visų žinomų tuklių.
Sinonimai: Pinguicula ayautla, Pinguicula subsp. ayautla.
Sistematinė padėtis
Karalystė – Augalai (Plantae), skyrius – Magnolijūnai (Magnoliophyta), klasė – Magnolijainiai (Magnoliopsida), poklasis – Notreliažiedžiai (Lamiidae), šeima – Skendeniniai (Lentibulariaceae), gentis – Tuklė (Pinguicula).
Genties viduje P. gigantea priskiriama Isoloba pogenčiui, Agnata grupei.
Atradimas
Šią rūšį atrado Alfred Lau, aprašė botanikas Hans Luhrs.
Paplitimas
Didžioji tuklė auga Meksikoje, Oaxaca valstijoje, 600-700 metrų aukštyje virš jūros lygio.
Morfologijos, augimo ypatumai
Rūšis yra zigomorfinė, turi keletą skirtingų natūralių formų – baltais ir mėlynais žiedais. Iš kitų rūšių tarpo išsiskiria kaip išauginanti didžiausius medžiojančius lapus. Tiek viršutinė, tiek apatinė jų pusė padengta sekreciniais plaukeliais, išskiriančiais lipnų virškinamąjį skystį.
Tai – tropinė rūšis. Jos augimo sezoniškumas nėra reguliuojamas temperatūros ar apšvietimo. Ramybės periodas priklauso nuo sumažėjusio drėgmės kiekio. Tokiu metu augalas formuoja nemedžiojančius lapus ir gali nesunkiai ištverti sausrą.
Pavasarį, padidėjus drėgmės kiekiui, pradeda augti medžiojantys lapai, augalas pražysta.
Natūraliomis sąlygomis dauginasi sėklomis.
Auginimas dirbtinėmis sąlygomis
Auginant dirbtinėmis sąlygomis šiai rūšiai reiktų daugiau dėmesio. Ypač substratui – jis turi būti ypatingai laidus. Kai kurie augintojai net gi rekomenduoja didžiajai tuklei naudoti vien mineralinį substratą, sudarytą iš perlito, vermikulito, rupaus ir smulkaus smėlio, vulkaninės lavos, sumaišytų santykiu 2:2:1:1:1.
Pageidautinas auginimo sezoniškumas – sauso ir drėgno periodų kaita. Tačiau yra duomenų, kad ši rūšis be sauso ramybės periodo kultūroje gali augti ištįsus metus.
Palankiausia temperatūra aktyvaus augimo periodu dieną +25°C (gali pakilti iki +35°C), naktį +20°C. Ramybės būsenoje gali ištverti šalčius iki -4°C. Optimaliausia oro drėgmė 80%.
Informacijos šaltiniai:
- Hans Luhrs, Phytologia, December 1995, 79 (6) : 389 – 392, „A new species of Pinguicula (Lentibulariaceae) from Mexico”;
- IPSG, Newsletter N°3, May / June 1993 : ” The discovery of a new Pinguicula from Ayautla, Oaxaca, Mexico”;
- Wikipedia;
- Pinguicula.org.
Tikiuosi artimiausiu metu mano turima jauna didžioji tuklė suaugs, ir aš galėsiu papildyti šį straipsnį tiek nuotraukomis, tiek pastebėjimais…
Daugiau informacijos:
Jogaila Mackevičius
